Straipsnyje ginamas teiginys, kad aklumo pasekmės priklauso nuo asmeninių individo savybių ir socialinių sąlygų. Nagrinėjamos aklųjų reabilitacijos socialinės problemos, pabrėžiama istoriškumo principo reikšmė sprendžiant šias problemas. Apžvelgiama aklųjų padėtis visuomenėje įvairiais istoriniais laikotarpiais. Teigiama, kad savo raidoje visuomenė vis palankiau žiūrėti į akluosius, vis labiau juos reabilituoja, pripažįsta jų socialinį pilnavertiškumą. IX–XII a. pradėjo atsirasti aklųjų organizacijos – elgetų brolijos su tipiška elgetų psichologija ir siekiančios reguliuoti bei paskirstyti elgetavimo zonas ir laiką tarp savo narių. XIX–XX a. pradžios aklųjų organizacijos skatino akluosius mokytis, stiprino jų profesinį rengimą ir įdarbinimą, sprendė jų asmenines problemas. Socialistinėje visuomenėje atsiranda objektyvios prielaidos, būtinos aklųjų socialiniam pilnavertiškumui praktiškai įgyvendinti: sąmoningai ugdomas aklųjų visuomeninis aktyvumas, jų idėjinis sąmoningumas ir savaveiksmiškumas. Materialinis aklųjų aprūpinimas, jų socialinių poreikių tenkinimas iš privačių filantropų ir labdaros organizacijų perėjo valstybės žinion.