Straipsnyje nagrinėjamas dažnuminės tikimybės interpretacijos ir redukcionistinės programos santykis. Aptariamas loginių pozityvistų požiūris į dažnuminę tikimybės interpretaciją. Teigiama, kad R. Misesas sumaišo teorinius ir empirinius elementus. Dažnuminės tikimybių teorijos empiriškumas yra labai iliuziškas. Eksplicitinis tikimybės apibrėžimas ne tik sukomplikuoja teoriją, bet ir nenurodo teorijos ir empirinės tikrovės ryšio. Tikimybės reikšmės faktiškai nustatomos tik iš baigtinių bandymų serijų, ir jų nustatymo procedūra nėra ir negali būti susijusi su perėjimu prie ribos. Dažnuminė teorija nėra pranašesnė už tas aksiomines tikimybių teorijas, kuriose pasitenkinama implicitiniu termino apibrėžimu. Tikimybės priskyrimas ireguliariai sekai yra susijęs su aktualios begalybės sąvokos vartojimu, t. y. teorija, pretenduojanti į empirinę, vartoja griežtesnes prielaidas negu reikalingos nagrinėjant įprastinių matematinių sekų konvergenciją.