Korijen filozofskih razmimoilaženja u XIII. stoljeću proizlazi iz dvaju tipova metafizike: metafizike bitka i metafizike bîti, odnosno njihovih dvaju načina poimanja bića. Te dvije vrste metafizike ...karakteriziraju dvije dominantne filozofske škole XIII. stoljeća, dominikansku i franjevačku. Glavni predstavnik dominikanske škole, sveti Toma Akvinski, ujedno je i začetnik metafizike bitka, a franjevačku školu predstavljaju sveti Bonaventura i blaženi Duns Scot s dvjema osnovnim metafizikama bîti. U radu se polazeći od Akvinčeva, Bonaventurina i Duns Scotova načina poimanja bića i njegovih počela izvodi njihov odgovor na šest temeljnih metafizičkih pitanja: Kakva je metafizička struktura bića?, Koja je zadnja zbiljnost bića?, Kako objasniti apsolutnu jednostavnost Božju i složenost stvorenja?, Je li biće analogno ili univočno?, Kako se individualiziraju bîti?U radu se je kroz metafizičku analizu pokušalo pokazati da pozicije franjevačkih mislilaca, iako se zaustavljaju na plićoj razini promatranja bivstvovanja, onoj na kojoj je bivstvovanje po sebi uvijek nekakvo određeno bivstvovanje, ipak uvođenjem pojma postojanja uspijevaju stvoriti model koji uspješno metafizički opisuje stvorenost bića, no ne uspijevaju izreći stvarnu metafizičku strukturu bića, dok se metafizika bitka svetoga Tome Akvinskog prepoznaje kao ona metafizika koja zahvaća i izriče „jest“ bića u svojoj izvornosti te tako istinski objašnjava metafizičku strukturu bića.
The root of philosophical disagreements in the 13th century arises from two types of metaphysics: the metaphysics of essence and the metaphysics of being, that is, their two ways of understanding being. These two types of metaphysics characterize the two dominant philosophical schools of the 13th century, Dominican and Franciscan. The main representative of the Dominican school is Saint Thomas Aquinas, withal the originator of the metaphysics of being, and the Franciscan school is represented by Saint Bonaventure and Blessed Duns Scotus with two basic metaphysics of essence. Starting from Aquinas, Bonaventure and Duns Scotus' way of understanding being and its beginnings, the paper derives their answer to six basic metaphysical questions: What is the metaphysical structure of being like? What is the ultimate reality of being? How to explain the absolute simplicity of God and the complexity of the created? Is being analogous or univocal? How are essences individualized?The paper tried to show through a metaphysical analysis that the positions of the Franciscan thinkers, although they stop at a shallower level of observation of being, the one where being in itself is always some kind of specified being; nevertheless, by introducing the concept of existence, they manage to create a model that successfully metaphysically describes the creation of being. But the Franciscan thinkers fail to express the real metaphysical structure of being, while the metaphysics of being of St. Thomas Aquinas is recognized as the metaphysics that grasps and expresses the existence of being in its originality and thus truly explains the metaphysical structure of being.
Raymond Devos je vedno veljal za izjemnega komika, za genija francoskega jezika in za tistega, ki je kljub temu, da je bil zgolj komik, segal po najvišjih vršacih duha. Njegov nadrealistični svet je ...ljudi spravljal v smeh. Ta moč mu je ostala še danes. Kot pri precej komikih pa ima tudi njihov humor, ki ga navdihuje resničnost, pogosto bolj univerzalno ali osebno sporočilo. V tem članku bomo zato poskušali predstaviti malo znan vidik Devosa, ki se odraža v nekaterih skečih. Čeprav je v svojih tezah videti kot nihilist, se v njih skriva sklicevanje na različne filozofije ali miselne šole. Zato bomo s pomočjo elementov iz njegovega življenja poskušali najti krščansko versko sporočilo, ki se skriva za duhovitim humorjem.
U ovom se znanstvenom doprinosu analiziraju nastanak i razvoj spekulativnih postavaka neobonaventurizma, filozofijskog pravca uspostavljenog na talijanskoj akademskoj sceni dvadesetog stoljeća te još ...i danas afirmiranog ponajprije na Katedri za teorijsku filozofiju Sveučilišta u Perugii. Uzimaju se pritom u obzir svi relevantni faktori utjecaja na doktrinu, a posebna se pažnja posvećuje reinterpretaciji i filozofijskoj nadopuni nativnog mu kritičkog ontologizma iz kojeg novi bonaventurizam nastaje kao njegova kritičko-asketska inačica. U radu se detaljno razlažu temeljni pojmovi škole, navode akademski profili eksponenata doktrine, kao i identitetne odrednice okruženja augustinovski i franjevački deklinirane regije Umbrije u kojoj je Sveučilište u Perugii prihvatilo, promoviralo i naposljetku dodatno obogatilo takvo filozofijsko učenje u mreži suvremenih i pretežito ateistički i agnostički orijentiranih filozofijskih opredjeljenja u kontekstu suvremene spekulacije na tu temu.
The article analyses the emergence and development of speculative premisses of neobonaventurianism, a philosophical movement that has been established in the Italian academic scene in the twentieth century and is still promoted, especially at the Chair of Theoretic Philosophy of the University of Perugia. The author takes into account all relevant factors that influenced the doctrine, while paying special attention to reinterpretation and philosophical addendum to critical ontologism that is native to that doctrine and from which the new bonaventurianism emerges as its critical-ascetic version. The article describes in detail the fundamental concepts of the school, lists academic profiles of its proponents, as well as identity determinants of the environment of an Augustinian and Franciscan characterised region of Umbria in which the University of Perugia accepted, promoted, and finally additionally enriched this philosophical doctrine within the network of contemporary and mainly atheistically and agnostically oriented philosophical allegiances in the context of contemporary speculations about this topic.
Iako ne postoji veliki spor oko toga mijenjaju li događaji s vremenom svoj ontološki status, pitanje koje je podijelilo suvremene filozofe tiče se problema tzv. prestanka postojanja, koji se fokusira ...na razrješavanja dvojbe prestaje li išta doista postojati ili ne. U ovom će radu biti ukazano na stajalište oba smjera mišljenja – temporalizma (koji zastupa da je prestanak postojanja stvaran događaj) i atemporalizma (koji zagovara da je ovakav stav proizvod lošeg razumijevanja vremena). Kao reprezentativnom primjeru sukoba mišljenja između ta dva pristupa danom problemu, pozornost će biti posvećena raspravi između J. D. Kiernan-Lewisa i N. Oaklandera, koja je za glavni povod imala utvrđivanje ispravnog tumačenja kritike koju je Arthur Prior uputio atemporalistima.
Straipsnyje aptariami Algio Mickūno eroso filosofijos teiginiai, daugiausia išplėtoti knygoje „Summa Erotica“. Eroso tema yra integrali Mickūno ilgą laiką plėtojamos kosmologinės problematikos, ...glaudžiai susijusios su Vakarų moderniosios ontologijos ir joje aptinkamų subjekto, tikrovės, laiko, substancijos etc. sąvokų kritika, dalis. Eroso fenomeno aptarimas Mickūno filosofijoje yra neatsiejamas nuo pastangos išvaduoti erosą iš dualistinės metafizikos, nulemiančios vienokį ar kitokį eroso redukavimą – jo išjuslinimą arba sudaiktinimą – ir neleidžiančios patirti jo visa apimančios kosminės duoties. Erosas turėtų būti suprastas kaip visos aplinkos apsuptis, kuri pati savaime neturi jokių savybių ir ypatybių, bet suteikia išraiškos ir gyvybingumo visoms kitoms plotmėms. Gyvenamo kūno analize grindžiama tiesioginė išraiškos patirtis leidžia išryškinti erotinio troškimo vientisumą bei jo pasauliškumą. Būdamas bet kokios išraiškos sąlyga, suteikdamas gyvybingumo visoms kitoms plotmėms, erosas pats savaime neturi kito šaltinio. Jis pasireiškia kaip perteklinė, tik savęs ieškanti energija, neturinti jokios krypties ir tikslo. Eroso kaip kosminės duoties analizė Mickūno filosofijoje užklausia Vakarų kultūrai lemtingas Platono ir Freudo eroso sampratas ir remiantis kitų gyvenamųjų pasaulių patirtimi atveria galimybę kalbėti apie erosą anapus idealizacijos, frustracijos ir sublimacijos terminų.
Kršćanski doprinos suvremenoj kulturi u svjetlu Drugog vatikanskog koncila može se okarakterizirati mudrosnim pristupom. Određujući glavne prepreke ili zamke trenutne kulturne situacije, kako je ...Bernhard Welte izvijestio u smislu „ne-biti“ (unwesen), ovaj rad predlaže oporavak mudrosti kao krajnjeg horizonta ljudskih aktivnosti. Ovaj se pristup može razviti na tri načina, u skladu s Akvinčevim karakteristikama mudrosti: proširenjem perspektiva, uređenjem velike slike i degustacijom što se sastoji od popravljanja iskrivljenog ukusa stvari. Konačno, predlažu se mogući zaključci za kršćansku prisutnost u svijetu.
Apie tobulybę Karsavinas, Levas
Problemos,
10/2014, Volume:
46
Journal Article
Open access
Publikuojamas L. Karsavino lageryje rašytas rankraštis, kuriame nagrinėjami žmogaus subjektyviosios būties, mąstymo ir pažinimo, būties sąrangos, tobulos ir netobulos būties ir kiti klausimai. ...Aptariama Nikolajaus Kuziečio metafizika, ypač aukščiausias būties sluoksnis – priešybių sutapimo būtis. Tobulybė apibrėžiama kaip visa to, kas yra, buvo, bus ar gali būti, pilnatis. Tai visa ko vienybė, kuri aprėpia ir suturi visą būtį. Tobulybė juda, nes judėjimas yra būtis, be jo negali būti gyvenimo. Nagrinėjamas laiko ontologinis statusas: kadangi judančioji tobulybė yra laikinis (arba steigiąs laikiškumą) vyksmas, kur momentai vienas po kito atsiranda ir išnyksta, tai ramioji tobulybė turi būti visalaikinė. Šis visalaikiškumas atsispindi ir mūsų netobuloje būtyje. Keliamas klausimas, ar tobulybė savyje apima tobulėjančią būtį. Teigiama, kad tobuloji būtis turi savyje tobulėjantį netobulumą: tobulėdama, pilnatimi tapdama, Dievo iš nieko kuriamoji būtis tuo pat metu vienijasi su Dievu ir dievėja, virsta Dievu vietoj Jo, mirštančio dėl jos. Žmogus Kristuje susitinka su kuriančiuoju netobulą būtį kaip tobulėjimo priemonę ir ima dalyvauti Dievo kūryboje.
Straipsnyje analizuojamas metafizikos ribų klausimas ir jos santykis su mokslu. Aptariamos skirtingos metafizikos sąvokos ir sampratos. Aristotelis ir jo šalininkai metafiziką iš esmės tapatina su ...ontologija kaip disciplina, nagrinėjančia bendriausius būties (daiktų) pradus, principus, esmę ar prigimtį. I. Kanto šalininkai metafizikos terminą taiko ne tik ontologijai, bet ir epistemologijai, bei skeptiškai vertina galimybę racionaliai tirti daugelį tradicinių transcendentinės metafizikos problemų (Dievo, sielos nemirtingumo ir pan.). Loginio empirizmo atstovų požiūris į metafiziką pernelyg ribotas. Autorė teigia, kad metafizinės problemos nuo mokslinių skiriasi tuo, kad jos apima ne griežtai išskirtus objektus, bet subjekto ir objekto santykį. Metafizinės problemos žymiai abstraktesnės ir fundamentalesnės nei mokslinės ir iš principo galutinai neišsprendžiamos, jas sprendžiant atsiveria daug platesnė pažinimo erdvė nei moksle. Metafizika atmeta mokslo empirinius metodus, o jo teorinius metodus papildo filosofine įžvalga ir refleksija.
H. Bergsono veikalo „Mintis ir judėjimas“ ištraukose nagrinėjamas filosofijos ir mokslo santykis, filosofijos specifika ir statusas, aptariamas jos metodas. Teigiama, kad pažinime visada dalyvauja ...intuityvūs komponentai. Problemos iškėlimas ir išsprendimas yra beveik ekvivalentiški dalykai: svarbios problemos iškeliamos tada, kai iš tikrųjų jos jau yra išspręstos. Filosofijos pagrindas yra intuicija, kurios objektas – trukmės kintamumas. Tik intuityvi filosofija galėtų realizuoti seniai siekiamą filosofijos ir mokslo sąjungą. Intuicija atskleidžia tai, ko nėra sąvokose ir formulėse. Reliatyvus yra ne intuityvus pažinimas, o simbolinis, pagrįstas apriorinėmis koncepcijomis. Patyrimas pasireiškia dviem aspektais – faktų ir įsiskverbimo forma, kuri reiškia gryną trukmę, nepaklūstančią dėsniui. Abiem atvejais patyrimas reiškia sąmonę: pirmuoju atveju ji pasireiškia išoriškai, antruoju – ji sugrįžta į save, susikaupia ir pagrindžia save.
Što je metafizika? Berčić, Boran
Filozofska istraživanja,
05/2023, Volume:
43, Issue:
1
Journal Article, Paper
Peer reviewed
Open access
Autor u ovom članku razmatra pet osnovnih shvaćanja metafizike kao filozofske discipline koja 1) proučava najopćenitije karakteristike svega što jest, 2) istražuje biće kao biće, 3) razmatra ono što ...prelazi okvire iskustva, 4) analizira najopćenitije pojmove i 5) pruža eksplanatornu teoriju. Pored toga, autor razmatra i niz relevantnih ideja i distinkcija, razliku između stvarnosti i pojave, podjelu na pojavnu i znanstvenu sliku svijeta (Wilfrid Sellars), ideju da je filozofija kraljica znanosti (Moritz Schlick), podjelu na deskriptivnu i revizionističku metafiziku (Peter Frederick Strawson), sinoptičko gledište, ideju naturalizirane metafizike itd. Autor prihvaća prvo gledište, ono po kojemu je metafizika shvaćena kao filozofska disciplina koja proučava najopćenitije karakteristike svega što jest, i skukladno tome smatra da se kategorijalna ontologija najbolje uklapa upravo u tu sliku. Autor nakon toga ukratko izlaže najpoznatije kritike metafizike (David Hume, Immanuel Kant i logički pozitivisti), kao i stavove koji su doveli do formiranja suvremene metametafizike (Rudolf Carnap i Willard Van Orman Quine). Naposljetku, autor razmatra verbalizam i trivijalizam te nastoji utvrditi mogu li ove dvije pozicije predstavljati osnovu za eliminaciju metafizike. Autor nastoji pokazati da ove pozicije ne eliminiraju metafiziku, već da radije zadaju okvir za suvremene metafizičke rasprave.
In this paper, the author considers five basic understandings of metaphysics as a philosophical discipline that 1) studies the most general characteristics of everything that is, 2) investigates beings as beings, 3) considers what goes beyond the framework of experience, 4) analyses the most general terms and 5) provides an explanatory theory. In addition, the author considers a number of relevant ideas and distinctions, the distinction between reality and appearance, the distinction between the apparent and scientific picture of the world (Wilfrid Sellars), the idea that philosophy is the queen of science (Moritz Schlick), the distinction between descriptive and revisionist metaphysics (Peter Frederick Strawson), the synoptic view, the idea of naturalised metaphysics, etc. The author accepts the first point of view, the one according to which metaphysics is understood as a philosophical discipline that studies the most general characteristics of everything that is, and accordingly believes that categorical ontology best fits into that picture. After that, the author briefly presents the most famous criticisms of metaphysics (David Hume, Immanuel Kant, and logical positivists), as well as the positions that led to the formation of modern metametaphysics (Rudolf Carnap and Willard Van Orman Quine). Finally, the author considers verbalism and trivialism and tries to determine whether these two positions can represent a basis for the elimination of metaphysics. The author tries to show that these positions do not eliminate metaphysics, but rather set the framework for contemporary metaphysical discussions.
PDF
