Straipsnyje apžvelgiami asmenybės problemos sprendimo būdai naujųjų laikų filosofijoje. R. Descartes’o koncepcijoje žmogus praranda savo vientisumą suskildamas į kūniškąją ir dvasinę substanciją. B. ...Spinoza pasisakė prieš šį dualizmą: žmogų jis apibrėžė kaip vientisą gamtos dalį, kartu apribodamas ir žmogaus laisvą valią. XVIII a. materialistai žmogų laikė gamtos reiškiniu, todėl jo prigimčiai tirti taikė gamtos mokslų metodus. Prancūzų švietėjai manė, kad žmonių elgesys priklauso nuo jų asmeninių interesų, todėl dorovės klestėjimo visuomenėje svarbiausioji sąlyga yra asmeninių interesų sutapimas su visuomeniniais. Tokioje etikoje teisingi įstatymai remiasi žmonių dorybėmis, o jos – teisingais įstatymais. Pati gamta nurodo ryšį tarp naudos ir dorybės. Dorovė aiškinama kaip gamtos reiškinių tarpusavio sąveikos rezultatas, tai tokiai etikai daugiau būdingas fatalizmo, o ne valios laisvės teigimas. Daroma išvada, kad XVIII a. materialistų filosofija negalėjo būti asmenybės problemos sprendimo pagrindu. Jos sprendimas yra labiau pagrįstas R. Descarteso bei B. Spinozos filosofijoje.
Straipsnyje bandoma sugretinti tradicinę ir dabartinę pirmykščio žmogaus interpretaciją, parodoma, kaip ją paveikė paskutinių dviejų dešimtmečių archeologiniai ir paleantropologiniai atradimai. ...Skiriamos ir apibūdinamos žmogaus evoliucijos morfologinės stadijos: seniausieji žmogaus protėviai (Homo erectus), neandertaliečiai (Homo sapiens), šiuolaikinio fizinio tipo žmonės (Homo sapiens sapiens). Teigiama, kad neandertaliečiai turėjo pakankamai išsivysčiusią sąmonę, kad galėtų perimti ir perduoti kitiems individualią patirtį, išsaugoti ją atmintyje. Neandertaliečių kolektyvams buvo būdingi ne biologiniai, o socialiniai ryšiai, jie turėjo visus esminius pirmykštės bendruomenės formacijos bruožus: bendrą gamybos priemonių nuosavybę, kolektyvinį darbą ir kolektyvinį vartojimą, darbo pasidalijimą tarp lyčių ir amžiaus grupių, kraujo giminystės ryšius. Šioje epochoje pasirodo pirmieji besirandančios meninės veiklos, estetinės sąmonės liudijimai. Daroma išvada, kad neandertaliečiai sukūrė sudėtingą materialinę ir dvasinę kultūrą, kuri buvo tiesioginė prielaida šiuolaikinio fizinio tipo žmogui ir gimininei bendruomenei atsirasti.
Publikacijoje nagrinėjamas antropologijos statusas, tikslai ir padėtis šiuolaikinių kultūrų tyrinėjimų kontekste. Antropologija apibrėžiama kaip mokslas apie žmones kaip visuomenines būtybes. Joje ...dvi galimos socialinės schemos nepriešpriešinamos viena kitai kaip geresnės. Aptariami baltųjų žmonių kultūros pasaulinės difuzijos kultūriniai ir psichologiniai padariniai. Nagrinėjamos pirmykščio žmogaus mąstymo ir vertybių nuostatos, požiūris į svetimumą. Nagrinėjami rasizmo kultūriniai pagrindai, biologiškai perduodamo elgesio ir kultūrinių procesų vaidmuo tradicijos perdavimui. Teigiama, kad kultūros formų pažinimas yra būtinas socialiniam mąstymui. Primityvių papročių panaudojimas pirmykščių struktūrų kilmei tirti yra spekuliatyvus. Kritikuojamas romantinis utopizmas etnografiniuose tyrinėjimuose. Rūpestingas primityvių visuomenių studijavimas svarbus tuo, kad gauti duomenys leidžia tirti kultūros formas ir procesus. Jie padeda atskirti tai, kas yra specifiška lokaliniams kultūriniams tipams, nuo to, kas yra bendra visai žmonijai, taip pat padeda įvertinti ir suprasti milžinišką kultūros sąlygoto elgesio vaidmenį.
Straipsnis skirtas vokiečių kilmės amerikiečių etnografo, antropologo, lingvisto F. Boaso gyvenimui ir kūrybai aptarti. Aprašoma jo mokslinė veikla, priklausymas įvairioms mokslinėms organizacijoms, ...jų steigimas, vadovavimas joms. Antropologija F. Boasui yra bendras mokslas apie žmogų, apimąs etnografiją, fizinę antropologiją ir lingvistiką. Visose antropologijos šakose jis paliko reikšmingų tyrinėjimų. F. Boasas parengė nemažai eskimų ir indėnų legendų bei mitų rinkinių ir juos išvertė. Šis antropologas yra vienas iš aprašomosios, arba deskriptyvinės, lingvistikos pradininkų, JAV kultūrinės antropologijos istorinės mokyklos įkūrėjas ir ilgametis jos vadovas. Jis teigė, kad tiriant ikiklasinių visuomenių kultūrą, reikia remtis dviem principais: visų rasių ir kultūrų žmonėms būdingu pagrindinių psichologinių procesų panašumu; į bet kokią kultūrą turi būti žiūrima kaip į istorinį kitimo rezultatą. F. Boasas vietoj lyginamojo metodo pasiūlė savo istorinio tyrimo metodą, kuriuo nustatomos kultūros reiškinių atsiradimo konkrečios sąlygos ir naudojamas kontroliuojamasis palyginimas.
Straipsnyje pristatoma L. Karsavino antropologija bei supažindinama su jo visuotinybės filosofija apskritai. Šios filosofijos išeities principas yra visuotinybė. Gamtos pasaulis (daiktai, augalai, ...gyvūnai) ir socialinis pasaulis, žmonija bei visa materiali būtis, remiantis šios filosofijos pozicijomis, sujungti į tam tikrą universalią visumą, kurios centre yra Dievas. L. Karsavinas pripažįsta vieną pagrindinių krikščioniškų idėjų – pasaulio tvėrimą iš nieko, bet siekia įveikti būdingą krikščionybei Dievo ir pasaulio, dieviškosios ir sutvertosios būties ontinį dualizmą. Pasaulis yra laisvo kūrybinio dieviškojo akto rezultatas. Šis aktas yra laisvas ir savarankiškas savęs (Dievo) apribojimas. Materialus pasaulis (arba tvarinys, sutverta asmenybė) yra kažkur tarp absoliuto ir nieko. Tvarinys yra pusiau būtis, pusiau nebūtis. Aukščiausias istorijos subjektas – žmonija yra realybė ne kaip abstrakcija, o tik kaip visuotinybė savo individualizacijų žemesnių sferų subjektuose. Daroma išvada, kad L. Karsavinas yra platonikas, objektyvaus idealizmo atstovas. Jo filosofinė sistema priskirtina vienai šiuolaikinio panteizmo atšakai – panenteizmui.
1994 m. sausio 2 d. staiga mirė KTU Filosofijos katedros docentas, humanitarinių mokslų daktaras Edmundas Gendrolis.
Jis gimė 1938 m. birželio 28 d. Pašūtonių kaime, Eržvilko valsčiuje. 1956 m. ...baigęs Tauragės vidurinę mokyklą dirbo mėsos kombinate. Šiaulių pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigė VU filosofijos aspirantūrą, apgynė filosofijos kandidato disertaciją (vadovas – A. Lozuraitis). Dėstė Kauno aukštosiose mokyklose. Parašė tris monografijas, dešimtis straipsnių, parengė mokymo priemonių, dalyvavo mokslinėse konferencijose. Tyrinėjo religijotyros, sociologijos, etikos, o ypač – kultūrinės antropologijos problemas. Svarbiausias E. Gendrolio darbas – monografija „Kultūros ištakos“, kuri išėjo po jo mirties. Monografijoje nagrinėjama ankstyviausio žmonijos raidos etapo materialinės ir dvasinės kultūros raida, supažindinama su naujausiais archeologiniais atradimais, jie savaip interpretuojami. Straipsnio pabaigoje pateikiama E. Gendrolio darbų bibliografija.
Straipsnyje nagrinėjama R. Descartes‘o žmogaus, kaip kūniškos ir mąstančios būtybės, samprata. Teigiama, kad R. Descartes praplėtė kūno sąvokos apimtį ir susiaurino sielos funkcijas, susiejo jas su ...mąstymo aktais. Kūniškas žmogaus buvimas intensyviai veikia sielos išgyvenimus. Mąstymas yra neabejotinai egzistuojantis, substanciškas ir žmogiškas fenomenas. R. Descartes, sekdamas šv. Augustinu, laikėsi radikalaus dualizmo: sielą ir kūną traktavo kaip lygiavertes, savarankiškas, substanciškas būtis, nereikalaujančias savo egzistavimo pagrindo. R. Descartes, griežtai atskyręs sielos ir materijos pasaulius, pakreipė gamtos, socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimus į materiją, kurios matavimas ir pseudomatavimas tapo mokslo raidos pagrindu. Autorius teigia, kad vertingiausia R. Descartes‘o pažiūrose (nors ir nerealizuota) yra mąstančios esmės ir kūniškos substancijos vieningumo programa.
Pojmovi gnosticizam i pelagijanizam poznati su teolozima, povjesničarima, religiolozima, filozofima i drugim istraživačima humanističkoga područja. Kao pojedinačne pojmove možemo ih od vremena do ...vremena čuti i u kolokvijalnom govoru, posebice izvedenicu agnosticizam ili agnostik. Do pobudnica pape Franje ova dva pojma bila su vezana uz crkvene hereze s početaka života Crkve. Članak, u povijesni kontekst ove hereze smješta Papin govor o gnosticizmu i pelagijanizmu kojeg započinje svojom pobudnicom Evangelii gaudium, a proširuje ga u pobudnici Gaudete et exsultate. Nakon kratkog prikaza klasične uporabe ovih pojmova i problematike koja se uz njih veže, kao i Papine interpretacije ovih pojmova, članak odgovara na pitanje jesu li ovi pojmovi uistinu »zapreka« na putu svetosti ili izvor konfuzije.
The terms »Gnosticism« and »Pelagianism« are known to theologians, historians, religious scholars, philosophers, and other scholars of the humanities. As individual terms we may hear them from time to time in colloquial speech, especially the derivative »agnosticism« or »agnostic«. Until the apostolic exhortations of Pope Francis, these two nominations were related to Church heresies from the beginning of the Church teachings. The article, in the historical context of this heresy, places the Pope’s speech on Gnosticism and Pelagianism, which he begins in his apostolic exhortation »Evangelii Gaudium« and extends it in the apostolic exhortation »Gaudete et exsultate«. After a brief account of the classical use of these terms and the problems associated with them, as well as the pope’s interpretation of these terms, the article answers the question of whether these terms are truly a »barrier« to the path of holiness or a source of confusion.
Autori u radu istražuju izvore sintagme »cjelovit odgoj« te njegovu recepciju u katoličkom nauku o odgoju. Polazeći od kršćanske antropologije, obrazlažu razne implikacije takvog pristupa odgojnom ...procesu te moguće putove za njegovo ostvarenje u suvremenom kontekstu. Rad je podijeljen u tri dijela. U prvoj točki pod naslovom »Na izvorištu pojma: povijesno‑analitički prikaz« obrađuje se i analizira povijesni izvor pojma cjelovitog odgoja te razumijevanje toga pojma u crkvenim dokumentima te kod domaćih i stranih autora, a posebno u tzv. cjelovitom humanizmu Jacquesa Maritaina. Druga točka pod naslovom »Izabrani teološko‑pedagoški naglasci o cjelovitom odgoju « ističe kršćansku antropologiju kao temelj i izvor ispravnog oblikovanja sadržaja cjelovitog odgoja, uzimajući u obzir suvremene vrijednosne okolnosti koje zahtijevaju nove relacijske dinamike u samom odgojnom procesu. Treća točka rada pod naslovom »Pedagogija srca kao put cjelovitog odgoja« bavi se povezanošću kognitivne i afektivne dimenzije osobe te potrebom za shvaćanjem njezine jedinstvenosti i jednosti, ističući glavne crte Isusove pedagogije i pedagogije Crkve. Takva pedagogija u svojoj je biti personalistička. Kroz rad jasno se ističe utjecaj Jacquesa Maritaina na eksplicitno oblikovanje crkvenog pristupa odgoju. Težište je stavljeno na posadašnjenje antropološko‑teološko‑pedagoškog pristupa cjelovitom odgoju, na kršćanski odgoj kao model cjelovitog odgoja i na njegove moguće primjene. U zaključnom dijelu rada ukazuje se na potrebu povratka na izvore katoličkoga cjelovitog pristupa odgoju. Taj pristup iziskuje entuzijastičku otvorenost srca odgajatelja i odgajanika kroz vjeru u vrhovnog učitelja Isusa Krista.
In this article the authors are pursuing the origins of the syntagma »integral education « and its reception in the Catholic teaching on education. Starting from Christian anthropology, the authors are explaining various implications of such an approach to the educational process and possible ways of its realisation in the contemporary context. The article is divided into three parts. The first part, entitled »At the Sources of the Concept: An Historical‑Analytic Overview«, deals with and analyses the historical origin of the concept of integral education and the understanding of this concept in ecclesiastical documents and writings of national and international authors, especially in so‑called integral humanism of Jacques Maritain. The second part, entitled »Se- lected Theological‑Pedagogical Emphases on Integral Education« draws attention to Christian anthropology as the basis and source of correct formation of contents of integral education, while taking into account contemporary value‑oriented circumstances that demand new relational dynamics in the educational process. The third part of the article, entitled »Pedagogy of the Heart as a Way of Integral Education«, deals with the relation between cognitive and affective dimension of the person and with the need to comprehend the person’s uniqueness and oneness, while pointing out the main contours of Jesus’s pedagogy and pedagogy of the Church. Such pedagogy is in its core personalistic. The article is clearly pointing out the influence of Jacques Maritain on the explicit formation of the ecclesiastical approach to education. The emphasis of the article is on bringing up to date the anthropological‑theological‑pedagogical approach to integral education, on Christian education as a model of integral education, and on its possible applications. In the conclusion of the article, the authors are pointing out the need to return back to the sources of Catholic integral approach to education. That approach demands enthusiastic openness of the heart of educator and pupils through faith in the supreme teacher, Jesus Christ.
Između primorskih padina Velebita, južno od Senja, prostire se Podgorje koje bi se u
svjetskim razmjerima usporedbi slobodno moglo opisivati kao podnožje hrvatskog Tibeta.
Štoviše, naš prerano ...preminuli etnolog i antropolog, Tomo Vinšćak, koji je pohodio oba
nebeska doticališta ustvrdio je da su Kailash i Velebit planinski srodnici – himalajski i
hrvatski Olimp (1991). U ovom će se radu progovarati iz (iskustvom) prizemnijih uvida,
no s jednakom upornošću zagovarati potreba smislenijeg upoznavanja specifičnosti ovog
kraja i njegovih ljudi. Pa ako je podnožje hrvatskog Olimpa naizgled (nedostatkom
iskustvene usporedbe) moguće definirati kao pretencioznom idealizacijom, ostaje
faktografija mnogih disciplina, koje sinergijski presložene omogućavaju manje depresivno
tumačenje kraja po njegove ljude. U ovom radu se takvo znanstveno združivanje pokušava
doseći ispreplitanjem upotrebe antropoloških perspektiva (emsko-etsko) i Jungijanske
analize iskustvene arhetipske sekvence koja povezuje autoricu s ovim krajem. Kraj je
to čestog kolektivnog zaborava svih historiografskih činjenica koje potvrđuju da unatoč
surovosti prirode koja se kroz buru i sušu stoljećima tu slijevala, te opisa da se iz toga
kraja 'samo' bježalo i nestajalo zbog težine života, on ostao stjecište brojnih naroda i
populacija. Sidrište mnogobrojnih kulturalnih, sakralnih i imaginativnih dimenzija za Hrvate, baš kao i jedna od konačnih destinacija najvećih hrvatskih migracijskih tijekova. U
današnjim doslovnim i otrcanim postmodernističkim tumačenjima – kraj multikulturalnih
susretišta unatoč in loco teških narativa života. Slijedom iste površnosti on postaje i kraj za
kratkotrajno navraćanje u maniri sasvim ritualnog oblika pohoda na izazov divljine – od
turistički brendiranog bazanja po Velebitu, pod geslom očuvanja neobuzdane prirode, do
sasvim planiranog doživljaja išibanosti burom na senjskoj rivi. Kako sve navedeno ne bi
ostalo samo na eko(nomsko)historijskoj potrazi simbolike, metafora i brikolaže mitova
ovdje valja proširiti tumačenje specifičnosti lokaliteta i pridodati realitet biokulturalne
povijesti. Tako, doprinosi istraživanja viševrsnih disciplina u području medicine već
više dekada ukazuju na svojevrsni, rekli bismo, paradoks podgorske specifičnosti koji
se ogleda u kontrastu mjesta teškog za življenje naspram poželjnog mjesta za doživjeti
duboku starost, ili ako se hoće kozmološki i manje antropocentrično, starost neusmjerenu
uživanju i ugodi. Konačni cilj analize ovog rada je (pre)usmjeravanje mogućih interesa
za Podgorje s turistički-egzotično-isplativih kolonijalnih matrica na kozomološki-etičko
shvaćanje, u kojem sprega čovjeka, prirode i povijesti zaslužuje puno šire sagledavanje
njegove 'izdrživosti' u mjestu 'održivosti' ili 'revitaliziranosti'. Kozmološkim pristupom
rečeno, svaka jednadžba neoliberalne ugode je ovdje neprimjenjiva, baš sasvim suprotno,
obrnuto je proporcionalna povijesnim i biokulturalnim dokazima. Ustvrditi je – ništa
začuđujuće u odnosu na mogućnost tumačenja tog kraja kao podnožja hrvatskog Olimpa.