Pokop v Emoni Bernarda Županek; Alenka Miškec; Špela Karo ...
Keria: Studia Latina et Graeca,
12/2022, Volume:
24, Issue:
2
Journal Article
Peer reviewed
Open access
V prispevku raziskujemo materialne sledove vraževernih in magijskih praks na grobiščih rimske kolonije Emone. Prebivalci mesta so svoje umrle pokopavali na treh velikih grobiščih ob glavnih ...vpadnicah: vzhodno ob cesti proti Neviodunu, severno ob cesti v Celejo in Petoviono, zahodno ob cesti proti Akvileji. Doslej je bilo na vseh treh grobiščih odkritih prek 3000 grobov iz 1. do 5. stoletja. Raziskave kažejo, da se obsežna grobišča dolgo živeče Emone niso spreminjala samo v prostoru, ampak tudi v času; ponekod je dokumentirana prekinitev uporabe grobišča med zgodnjo in pozno fazo ali več fazami. Spreminjal se je tudi način pokopa: v 1. in 2. stoletju so Emonci svoje mrtve sežigali, od 3. do 5. stoletja pa pokopavali nesežgane. Izjemoma prve skeletne grobove zasledimo že v 2. stoletju. Zelo raznovrstna je bila grobna arhitektura, prav tako pridatki; ti se razlikujejo po številu in strukturi. Nekateri v grob položeni predmeti, kot so bule, obeski v obliki falusa in lunule ter steklene jagode, so lahko imeli funkcijo amuleta. Emonci so jih nosili že za časa življenja za obrambo pred zlom. Nekatere predmete, na primer novce, so svojci umrlih položili v grob za lažji prehod in bivanje v svetu mrtvih. Za zaščito živih pred umrlimi so uporabljali različne rituale, med drugim pokop na trebuhu ali pridajanje žebljev, ki naj bi umrlega zadržali v grobu, ter prilagali zelo dragocene predmete v grobove mladih, prezgodaj umrlih, deklet. Materialni ostanki vraževerja in magijskih praks na emonskih grobiščih kažejo, da je bila kolonija Emona tudi v tem pogledu del rimskega sveta, kjer je bila uporaba zaščitnih amuletov vsakdanja praksa, in v katerem so bili ugotovljeni analogni sledovi pogrebnih ritualov.
Giordano Bruno i ars memoriae Ostojić, Aleksandar
Filozofska istraživanja,
02/2020, Volume:
39, Issue:
4
Journal Article, Paper
Peer reviewed
Open access
Giordano Bruno u filozofijskoj tradiciji nije interpretiran jednoznačno. Analiza tih interpretacija pokazuje da je Bruno tumačen kao začetnik nove znanosti ili pak kao mistik, mag, poklonik ...hermetičke tradicije. Sukladno tim dvama pogledima, Brunova ars memoriae bit će tumačena kao obična tehnika pamćenja u službi empirijske znanosti ili pak kao okultna magijska vještina. Cilj je ovoga rada otvoriti puteve koji nadilaze spomenutu striktnu podjelu i kojima se može pristupiti Brunu i poimanju njegove metode. Tijekom razdoblja renesanse, koja predstavlja izniman spoj tradicije i onoga novog, magija i znanost ne isključuju se međusobno; u potrazi za znanjem, svaka metoda nalazi svoje prikladno mjesto. Ars memoriae je univerzalna metoda koja dopušta da se znanje sagleda u svojoj mnogostrukosti. U radu ćemo predstaviti neke od ključnih elemenata Brunove filozofije, ispitujući razna tumačenja i perspektive pokazati zašto je Bruno bio razumijevan na način na koji jest i zašto je neophodno pristupati ars memoriae s nastojanjem objedinjavanja znanstvenih i magijskih elemenata. Mnoštvo je mjesta kod Bruna na kojima znanstveno i magijsko ne samo da su međusobno suprotstavljeni nego, nadograđujući se uzajamno, predstavljaju nerazdvojnu cjelinu unutar koje im je upravo znanje ono zajedničko. Stoga, zadatak nije detaljno analizirati samu ars memoriae¸ nego ispitati moguće pristupe toj metodi, o čemu naposljetku i ovisi razumijevanje samog Bruna.
The relationship of tradition towards Bruno is twofold, and the analysis of this relationship will show that Bruno is interpreted either as a pioneer of new science or as a mystic, mage, and follower of hermetic tradition. Following these two viewpoints, Bruno’s ars memoriae will be interpreted either as a mere memory technique in the service of empirical science or as an occult, magical art. This paper aims to open up and analyse the ways by which we can approach and understand Bruno and his method, that goes beyond the mentioned strict division. In the period of Renaissance, which represents an incredible combination of tradition and the new, magic and science do not exclude one another; in search for knowledge, each method finds its proper place. Ars memoriae is precisely that: a universal method that allows knowledge to be understood in its multiplicity. In this paper, we will present some of the key elements of Bruno’s philosophy, by exploring different interpretations and perspectives, and show why Bruno was understood and interpreted in the way in which he was and why is it necessary to access the ars memoriae by striving to unite scientific and magical elements. In Bruno’s thought there are many places where scientific and magical are not only not opposed to each other, but are complementary, and represent an inseparable whole within which knowledge is commonplace both to former and latter. The task, therefore, is not to analyse ars memoriae in detail, but to examine possible approaches to that method. Understanding of Bruno depends upon understanding his method of ars memoriae.
Straipsnyje siekiama apibrėžti kriterijus, pagal kuriuos iš senosios pasaulėžiūros išskiriami religijos, mitologijos ir kitų visuomeninės sąmonės formų reiškiniai. Teigiama, kad pirmykštė mitologinė ...pasaulėžiūra buvo nediferencijuota, sinkretinė, joje dominavo antropomorfinis pažinimo būdas bei vaisingumo idėja. Seniausios vaisingumo idėjos, realizuojamos magiškais veiksmais, nebuvo susijusios su religija. Magija, kaip organiška mitologinės pasaulėžiūros dalis, nelaikytina pirmykštės religijos forma, ji glaudžiai susijusi su pirmykščiu deterministiniu galvojimo būdu. Tris religijos sudėtine dalis – tikėjimą antgamtiškumu, kultą, religinę bendruomenę – galima aptikti tik irstančios pirmykštės bendruomenės ir besiformuojančios klasinės visuomenės stadijoje. Senojoje lietuvių religijoje reikia skirti du sluoksnius: oficialiąją kunigaikščių religiją (žynių veiklos rezultatas) nuo liaudies religijos. Pastarojoje buvo daugiau senosios mitologijos ir pirmykštės pasaulėžiūros liekanų. Palaipsniui stiprėjant krikščionybei, liaudyje įsigalėjo religinis sinkretizmas (krikščionybės ir senųjų tikėjimų samplaika), iš kurio senąją religiją galima atsekti tik pagal tikėjimus.
Straipsnyje analizuojama Renesanso okultizmo filosofijos ir magijos specifika. Skiriamos mitinio, maginio-simbolinio ir sąvokinio-analitinio mąstymo formos. Teigiama, kad simbolinis mąstymas yra ...pastangos suvokti pasaulį neapibrėžtomis, analitiškai nekonkretizuotomis, viską jungiančiomis ir vienijančiomis sąvokomis. Autorius naudoja nediferencijuoto, maginio estetinio sąmonės kontinuumo fenomenologinę sampratą: tik jame galėjo skleistis viena su kitu susiliejantys pamąstymai apie religijų vienybės įgyvendinimą, energetiškai galingos krikščionybės atradimą, dangiškas angelų hierarchijas ir kita. Atskleidžiami Renesanso epochoje vyravusio simbolinio mąstymo esminiai bruožai: antropocentrizmas, antropomorfizmas, panteizmas. Nagrinėjama natūralioji magija, hermetizmas, atminties menas, krikščioniškoji kabala. Pagrindinis dėmesys skiriamas M. Kuziečio, G. Bruno, N. Agrippos filosofijai. Natūralioji magija spontaniškai kyla iš sąmoningų, bet nekritiškų ir istoriškai nepagrįstų žmogaus santykių su gamta, kosmosu, įvairiomis stichijomis. Natūraliosios magijos pagrindiniai principai yra pritapimas, analogija, simpatija ir antipatija.
Straipsnyje, remiantis Nikolajaus Kuziečio ir Paracelso veikalais, siekiama apibendrinti mokymą apie žmogų kaip mikrosmą Renesanso filosofijoje. Pabrėžiama magijos ir alchemijos įtaka šios epochos ...filosofijai. Tik išsiaiškindamas gamtoje paliktus dieviškus ženklus, pažindamas tikruosius vardus, žmogus gali suprasti Šventojo rašto ir Gamtos knygos raides. Paracelsui žmogus kaip mikrokosmas yra tapatus makrokosmui. Žmogus sukoncentruoja savyje viso pasaulio esmes, gamtos filosofija tampa antropologija. Paracelso alchemija – tai sąmonės patirties, įgaunamos maginiu-simboliniu būdu, išraiška. Tai atotrūkio tarp žemiško ir dangiško, vidinio ir išorinio, pirminės materijos ir Dievo įveikimo patirtis. Daroma išvada, kad Renesanso filosofijoje astrologija, alchemija ir magija buvo ne antropocentriškai orientuoto humanizmo užbaiga, bet jo praplėtimas ir pagilinimas naujomis formomis, tai ne tik pasaulio desakralizacijos, bet ir žmogaus sudievinimo pagrindas. Žmogus perima dieviškąsias savybes, jis tampa gamtos valdovu ir jos gydytoju alchemine prasme. Antropocentrizmas susipina su kvaziteologine tendencija.
Straipsnyje analizuojama totemizmo kilmė, prasmė ir socialinis vaidmuo. Totemizmas apibrėžiamas kaip tikėjimas į antgamtinę giminystę tarp žmonių grupių (giminių) ir materialių daiktų rūšių, ...daugiausia gyvulių ir augalų. Supažindinama su termino „totemas“ kilme. Teigiama, kad totemizmas niekada neegzistuoja kaip atskira pasaulėžiūra, o yra žymiai sudėtingesnės mitologinės pasaulėžiūros dalis, neatskiriama nuo animizmo, magijos, protėvių kulto ir pan. Vienur totemizmui gali tekti dominuojantis vaidmuo, kitur tas vaidmuo gali būti mažai reikšmingas. Totemizmas pasireiškia įvairiomis formomis, kyla iš nevienodų šaltinių: vienu atveju žmogus tiki, kad yra kilęs iš toteminio protėvio ir naudojasi jo globa, kitu atveju totemas (gyvulys ar kitas objektas) padėjo žmogiškam protėviui išvengti nelaimės, suteikė pagalbą ir taip užmezgė draugišką santykį, kuris buvo perduotas palikuonims. Kartais žmonių grupė savo magiškomis priemonėmis sugebėjo padauginti kokią nors gyvūnų rūšį ir taip atsirado ryšys su ja. Totemizmas yra gimininės bendruomenės mitologinės pasaulėžiūros sudedamoji dalis, kuri tiktai teorijoje analizuojama kaip santykiškai savarankiškas reiškinys.
Bronisław Malinowski (1884–1942) je bil osrednjega pomena pri razvoju teorije funkcionalizma v antropologiji. Njegova pragmatična teorija, ki je nastala na podlagi intenzivnega terenskega dela na ...Trobriandskih otokih, je v antropoloških krogih spodbudila mnogo razprav. Manj znan pa je vpliv, ki ga je Malinowski imel na razvoj sodobnih študij performativne umetnosti v Združenih državah med folkloristi. Ta raziskovalni zapis se osredotoča na njegovo pisanje o jeziku mita in magije, vidikih njegovega dela, ki so v sedemdesetih letih prejšnjega stoletja najbolj pritegnili ameriške raziskovalce performansa.
Prikazani su pristupi liječenju zdravstvenih tegoba od prapočetka do današnjih dana. Opisane su osnovne značajke
primitivne medicine koja se uglavnom temeljila na magiji i religiji te razvoj i ...dostignuća moderne konvencionalne medicine,
koja se temelji na razvoju prirodnih znanosti i znanstvenim metodama evaluacije učinaka liječenja. Zasebno je
prikazana medicina temeljena na dokazima koja se u zadnjih četrdeset godina razvila kao nova disciplina u medicini.
Prikazani su različiti terapijski modaliteti komplementarne/alternativne medicine kojima je zajedničko obilježje da se
razlikuju od metoda konvencionalne medicine i da učinkovitost nije evaluirana znanstvenim metodama. Posebno su opisane
metode komplementarne/ alternativne medicine prisutne u Republici Hrvatskoj te one koje se koriste u psihijatriji.
Raspravlja se o značenju sve većeg korištenja komplementarne/alternativne medicine u svijetu i u nas i o mogućnostima
i opravdanosti objedinjavanja komplementarne/alternativne i konvencionalne medicine u integracijsku medicinu.
Rad započinje pregledom starozavjetnih nazora o magijskim praksama ne-židovskih naroda te zakonodavnom praksom propisanom u slučaju kršenja Jahvinih propisa. Potom se pažnja pridaje patrističkoj ...teologijskoj misli o konceptu magije i povezanosti s poganskim ne-kršćanskim praksama. Kršćansko oblikovanje koncepcija o magiji bilo je najizrazitije u mislima velikih teologa i filozofa skolastike Alberta Velikoga i Tome Akvinskog oko pitanja nekromancije i visokih oblika ritualne odnosno obredne magije. Rad završava pregledom svjetovnih zakonodavnih praksi koje se tiču nanošenja zla (maleficium) drugim osobama, institucije inkvizijā i djela Malleus maleficarum, koje je izvršilo veliki utjecaj na svjetovno sudstvo u ranonovovjekovnom progonu vještica.
Leidinys minkštais, žalsvos spalvos, viršeliais, tekstas atspausdintas lietuvių kalba, 63 puslapių. III leidimas. Titulinio lapo apačioje yra ranka, mėlynu rašikliu atliktas įrašas: „V. ...Prieglauskaitės".
PDF
