Straipsnyje bandoma sugretinti tradicinę ir dabartinę pirmykščio žmogaus interpretaciją, parodoma, kaip ją paveikė paskutinių dviejų dešimtmečių archeologiniai ir paleantropologiniai atradimai. Skiriamos ir apibūdinamos žmogaus evoliucijos morfologinės stadijos: seniausieji žmogaus protėviai (Homo erectus), neandertaliečiai (Homo sapiens), šiuolaikinio fizinio tipo žmonės (Homo sapiens sapiens). Teigiama, kad neandertaliečiai turėjo pakankamai išsivysčiusią sąmonę, kad galėtų perimti ir perduoti kitiems individualią patirtį, išsaugoti ją atmintyje. Neandertaliečių kolektyvams buvo būdingi ne biologiniai, o socialiniai ryšiai, jie turėjo visus esminius pirmykštės bendruomenės formacijos bruožus: bendrą gamybos priemonių nuosavybę, kolektyvinį darbą ir kolektyvinį vartojimą, darbo pasidalijimą tarp lyčių ir amžiaus grupių, kraujo giminystės ryšius. Šioje epochoje pasirodo pirmieji besirandančios meninės veiklos, estetinės sąmonės liudijimai. Daroma išvada, kad neandertaliečiai sukūrė sudėtingą materialinę ir dvasinę kultūrą, kuri buvo tiesioginė prielaida šiuolaikinio fizinio tipo žmogui ir gimininei bendruomenei atsirasti.