FONEMŲ DAŽNUMAI IR LIETUVIŲ KALBOS DVIBALSIŲ FONOLOGINĖ INTERPRETACIJA Santrauka Bendrinės lietuvių kalbos fonemų dažnumų tyrimas, atliktas atsižvelgiant į visas galimas dvibalsių fo­nologines interpretacijas, labiausiai remia požiūrį, pagal kurį sutaptiniai dvibalsiai ie, uo laikomi savarankiškomis fonemomis, o sudėtiniai dvibalsiai - balsis + /j, v/ tipo junginiais. Tik taip vertinant dvibalsius gaunamas fonemų dažnumų grafikas, artimas eksponentinėms Zipfo kreivėms, vaizduojančioms kitų kal­bos elementų dažnumą rišliuose tekstuose. Kitais atvejais - ypač kai visi dvibalsiai traktuojami kaip balsis + balsis tipo fonemų grupės - dažnumų grafikai labai skiriasi nuo kalbamųjų kreivių. Statistines išvadas remia ir įvairūs kiti lingvistiniai bei psicholingvistiniai argumentai (išorės sandhio reiškiniai, mažaraščių rašybos polinkiai ir pan.). Straipsnyje pirmą kartą pasinaudota originaliais Platelių šnektos tyrimais, atliktais savamokslio kalbi­ninko Liudviko Razmos. Iš jų taip pat matyti, kad šiaurės žemaičiai ie, uo intuityviai suvokia kaip atskirus balsius, o sudėtinius dvibalsius - kaip junginius balsis + /j, v/.