Straipsnyje glaustai aptariamas įvairių filosofinių ir kalbotyros mokyklų (loginio pozityvizmo, kasdieninės kalbos filosofijos, transformacinės ir generatyvinės, taksonominės-deskriptyvinės analizės) ...indėlis į kalbos filosofiją. Aptariamas kalbos ir pažinimo santykis. Formuluojama tezė, kad pati kalbinės simbolikos įvedimo galimybė priklauso nuo neverbalinės reikšmių sistemos, atspindinčios ikikalbinę individo patirtį, susidarymo. Atmetus tą sistemą, darosi nepaaiškinamas pats kalbos simbolių supratimas. Kalbos filosofija, aiškindama ryšį tarp sąmonės, kalbos ir objektyvios tikrovės, neišvengiamai reiškiasi kaip loginių pažinimo galimybių ir jo mechanizmų atskleidimo filosofija. Išraiškų prasmingumo problema yra naujų reikšmių konstravimo tam tikrame kontekste problema. Kalbinės išraiškos reikšmingumas yra reliatyvus, jis priklauso nuo mokslo teorijos arba sveiko proto konteksto, slypinčio bendroje nenutrūkstamoje reikšmių sistemoje. Vienas svarbiausių loginės filosofinės kalbos sistemingos analizės uždavinių yra parodyti tų kontekstų, o kartu ir visos semantinės sistemos aprašymo galimybes.
Straipsnyje siekiama bent iš dalies atkurti XIX a. JAV filosofo ir literato H. D. Thoreau (1817–1862), žymiausio transcendentalizmo krypties atstovo, kūrybinį portretą bei kritiškai įvertinti idėjas, ...kurias jis teigė savo kūryboje bei gyvenime. Pagrindinis straipsnio tikslas – atskleisti H. D. Thoreau žmogaus būties prasmės supratimą, kurią jis priešpriešina materialiųjų gėrybių kaupimui, taip pat parodyti disproporcijas tarp technologinės ir dvasinės buržuazinės visuomenės pažangos. H. D. Thoreau teigimu, filosofija yra ne teorija, o gyvenimo būdas, aktyvus tiesos ieškojimas ir realizavimas pačioje žmogaus būtyje. Filosofo idealas – asmenybė, įtvirtinanti save kiekvienu savo poelgiu, ištikima sau kiekvienu bendravimo su aplinka atveju. H. D. Thoreau pabrėžė vienatvės reikšmę – tai yra siekimo išmintingiau gyventi ir turiningiau bendrauti su žmonėmis išraiška. Vienatvė yra kūryba: atskleisdami savyje tai, kas nauja, mes toliau kuriame save. Jo filosofijai būdingas absoliutaus humanizmo pobūdis, kuris ignoruoja visuomeninės pažangos realias sąlygas.
Straipsnyje apžvelgiami natūraliųjų, mokslinių ir dirbtinių kalbų objektyvūs statusai ir bandoma atsakyti į klausimą, kiek pagrįsti mėginimai dirbtinę kalbą traktuoti kaip natūraliosios kalbos ...idealizaciją (modelį). Dėstomi struktūriniai dirbtinės kalbos sudarymo programos principai. Teigiama, kad sisteminga kalbos teorija turi būti pirmiausia semantinio pobūdžio teorija, t.y. teorija, apimanti bendrą reikšmių sistemą ir atsižvelgianti į realų reikšmių – verbalinių ir neverbalinių – įgijimo ir jų funkcionavimo procesą. Verbalinės išraiškos neapibrėžtumas yra natūrali kalbos įsisavinimo mechanizmo pasekmė. Reikšmės neapibrėžtumas yra natūrali reikšmių tarpusavio interpretavimo (apibrėžimo) išdava: interpretuojanti reikšmių sistema negali duoti reikšmės (jų komplekso), kuris įgalintų visišką pretenduojančios į sistemą reikšmės interpretaciją, o nevisiška interpretacija reiškia dalinį neapibrėžtumą.
Straipsnyje nagrinėjama su logikos ir šiuolaikinės lingvistikos santykiu susiję klausimai, svarstoma, koks kalbos vaidmuo mąstyme, pažinime, kaip kuriama pasaulio samprata. Analizuojant šiuolaikinę ...mokslinę kalbą, itin būdinga naudoti formalius metodus ir procedūras. Klasikinių loginių skaičiavimų priemonėmis formaliai aprašomi kalbos fragmentai bei samprotavimų rūšys tėra maža dalis to konceptualaus aparato, kurį žmogus nuolat panaudoja samprotaudamas. Formaliuose lingvistiniuose tyrinėjimuose siekiama kur kas gilesnio natūralios kalbos formalizavimo, kurio tikslas – formaliai aprašyti santykį tarp garsų ir reiškinių, kuriais tas garsas koduojamas, formalizuoti sąvoką, taisyklingai sudaryti natūralios kalbos išraišką bei sukurti bendrą samprotavimų, išreiškiamų natūralia kalba, teoriją. Daroma išvada, kad plačiau taikant formalizavimą (bet nepretenduojant apimti juo visų galimų kontekstų) neišsprendžiamas pagrindinis uždavinys, kurį mėgina spręsti formalios kalbos teorijos – atskleisti žmogaus gebėjimą suprasti kalbos išraiškas ir nustatyti jų semantines ypatybes bei santykius.
Straipsnyje autorius teigia, jog per visą filosofijos istoriją atsakyti į svarbius klausimus padėdavo tai, jog patys klausimai būdavo aiškiau ir apibrėžčiau suformuluoti. Diskusija apie pirmykščio ...žmogaus mąstymos „prelogiškumą“ tebėra neapibrėžta, dėl to, kad diskusijoje dalyvaujantys nemėgina griežčiau apibrėžti, ką turi galvoje vartodami terminus „prelogiška“, „mąstymas“, „vaizdinis mąstymas“, „sąvokinis mąstymas“ ir t.t. Straipsnyje bandoma apibrėžti minėtus terminus. Teigiama, kad pradiniame kalbos įvaldymo etape verbaliniais simboliais yra koduojamos ikiverbaliniame pažinimo etape generuotos reikšmės ir jų struktūros, kartu socialiai orientuojama individuali savo prigimtimi reikšmių sistema. Kalba čia gali atlikti ikiverbalinio pasaulio vaizdo transformavimo ir visada atlieka tolesnio jų kūrimo funkcijas.
Publikuojamas žymaus prancūzų semiotiko, Paryžiaus aukštosios socialinių mokslų mokyklos Bendrosios semantikos katedros vedėjo profesoriaus Algirdo Juliaus Greimo interviu, duotas Vilniaus ...universiteto Filosofijos istorijos katedros docentui Rolandui Pavilioniui. Aptariamas struktūrinės semantikos požiūrio specifiškumas, kalbos samprata, diskurso rišlumo, diskursų organizacinių principų, jų tipologijos, mitologijos tyrimų metodologinės problemos, perėjimo nuo semantikos į semiotiką, semiotikos paplitimo pasaulyje ir kiti klausimai.
Straipsnyje aptariama mašininio vertimo kibernetinio programavimo praktika, nagrinėjami kai kurie mašininio vertimo, reikšmės, kalbos įsisavinimo klausimai. Teigiama, kad nėra jokios programos, ...kurios pagalba mašina galėtų versti iš vienos kalbos į kitą bet kokį laisvai pasirinktą tekstą. Autoriaus manymu, prielaida, jog egzistuoja neverbalinę prigimtį turinti reikšmių sistema, būtinybės požiūriu paaiškina, kaip galima įvesti kalbą į individą. Nagrinėjami kalbos įsisavinimo etapai: pirminiu laikomas kodavimo etapas (verbaliniai simboliai suteikiami tam tikroms neverbalinėms reikšmėms), sekančiu – verbalinių reikšmių intensyvaus priplūdimo į bendrą reikšmių sistemą procesas (asimiliacija). Daroma išvada, kad kalbų neatitikimas yra minimalus, kai kalbos nešėjų patirtis artėja prie tapatumo, t. y. kai prie tapatumo artėja atitinkamos reikšmių sistemos.
1974 m. gegužės 14–16 dienomis Jerevane vyko simpoziumas „Metodologinės ir loginės kalbos problemos“. Jį surengė Jerevano universiteto Dialektinio materializmo ir logikos katedra, jame dalyvavo ...Armėnijos ir kitų šalies mokslo įstaigų atstovai (V. Celiščevas, I. Narskis, S. Vasiljevas ir kiti). Trijose simpoziumo sekcijose perskaityta 30 pranešimų. Simpoziume diskutuota apie kalbos vaidmenį pažinimo procese, kalbinį pasaulio vaizdą, universalijų problemą, reikšmės filosofinę problemą, loginių ir gramatinių kategorijų santykius, loginę kalbos analizę.
PDF