Straipsnyje aptariami nihilizmo problemos formulavimo XX a. filosofijoje ypatumai. Remiamasi prielaida, kad nihilizmo fenomeno aprašymas susiduria su paties nihilizmo termino „ išplėtimo“ problema – ...nihilizmo istorijos tapatumo Niekio „istorijai“ problema. Keliamas klausimas, ar ieškant nihilizmo fenomeno manifestacijų ir jo esmiškųjų „bruožų“ nihilizmą privalu traktuoti kaip susijusį su Niekiu. Šis nihilizmo problemos ontologinio įšaknytumo klausimas svarstomas analizuojant garsiąją E. Jüngerio ir M. Heideggerio polemiką nihilizmo klausimu. Parodoma, jog E. Jüngeris nihilizmą aprašo kaip totalų pasaulio technizavimą ir paties pasaulio redukciją, o Heideggeris dekonstruoja Jüngerio nihilizmo aprašymą, nihilizmo ir jo manifestacijos – šiuolaikinės technikos- svarstymą išvesdamas į ontologinę perspektyvą.
Straipsnyje analizuojamos neoscholastinės filosofijos metodo koncepcijos tarpukario Lietuvoje, nurodomos jų teorinės prielaidos, eklektiškumas ir prieštaravimai. Ortodoksinės katalikų filosofijos ...metodologinės aspiracijos atitiko tomizmo intelektualines nuostatas. Neortodoksinė katalikų filosofija buvo transformuota metalogikos (A. Jakštas), reliatyvistinės filosofijos (P. Dovydaitis) ir fenomenologijos (I. Tamošaitis) idėjų ir todėl neatitiko neotomistinių metodo koncepcijų, buvo artimesnė spiritualistinei filosofijos tradicijai. A. Jakštas siūlė filosofijos racionalius samprotavimus papildyti vadinamąja ekstazės logika pasitelkiant intuiciją. P. Dovydaičio požiūriu, filosofinis pažinimas (kaip ir mokslinis bei religinis) yra reliatyvus, pažinti gamtinį pasaulį galima tik transcendencijos akivaizdoje, filosofija turi derinti savo problemas su etika ir religija. I. Tamošaitis bandė išlikti tomizmo rėmuose deklaruodamas Aristotelio ir Tomo Akviniečio artimumą fenomenologijai. Jis filosofijos pažinimą bandė papildyti religine intuicija teigdamas, kad absoliuto pažinimas nėra išorinis įžvelgimas, bet dvasinis regėjimas. Toks metodo supratimas lėmė filosofijos subjektyvistinį pobūdį.
The second part of the article aims to specify the paradox of subjectivity and to explicate the phenomenological foundations of the methodology of the social sciences. There are four main problems. ...They are following: first, the problem of the relation between sociology and philosophy; second, the problem of the relation between “I” and “It”; third, the problem of the relation between ideal types and practical typification; fourth, the problem of the relation between phenomenological epoché and epoché of the natural attitude.
Antroje esė dalyje nagrinėjama subjektyvumo problema. Pirma, eksplikuojamas žmogaus subjektyvumo paradoksas trijuose – filosofijos, socialinių mokslų metodologijos ir natūraliosios laikysenos – lygmenyse. Antra, tikslinami galimo profesinio darbo pasidalijimo tarp filosofijos ir socialinių mokslų subjektyvumo tyrimų srityje aspektai. Trečia, išskleidžiama fenomenologiškai grindžiama Aš ir Tai skirtis. Ketvirta, analizuojama praktinių tipizacijų ir idealiųjų tipų skirtis atskleidžiant ikipredikatinio subjektyvumo kasdieniame pasaulyje ir tematizuojamo subjektyvumo moksliniame pasaulyje reikšmes. Kritiškai svarstoma skirtis tarp natūralistinės laikysenos ir fenomenologinės laikysenos.
Straipsnyje pristatoma estetinio patyrimo sampratos raida M. Dufrenne’o fenomenologinėje estetikoje. Teigiama, kad 7–8 dešimtmetyje jis ypač pabrėžė meno santykį su socialiniu kontekstu: naujas menas ...siejamas su pasikeitusia visuomene, naujais meno kūrinio ir suvokėjo (publikos) santykiais. Sustiprėjo kultūros artizacijos motyvas (kultūra kaip žaidimas, karnavalas): meninė kūryba turi būti išlaisvinta nuo tradicijų, kūrybiškumas natūraliausiai pasireiškia per žaidimą, menas turi ištirpti kasdienybėje. Publika yra meno suvokėjų ansamblis, kūrinys iš anksto skirtas publikai, o ji priklauso nuo meno kūrinio, apibrėžiama pagal tai, kokie žanrai, kūriniai yra pateikiami. Publika nubrėžia demarkacinę liniją tarp meno ir nemeno. Meninės vertybės atgimimas ar išnykimas priklauso nuo adaptacijos galimybių, nuo meninės ir socialinės konstantos susidūrimo. Estetinio patyrimo tikslas – menininko ir publikos skirtumo išnykimas: publika tampa autoriumi, nebėra subordinacijos. Menas yra modelis kurti naują socialinę struktūrą.
Intencionalinės sąmonės koncepcijos intencionalumą traktuoja kaip subjekto santykius su pasauliu, kurie turi dvi ypatybes – priklausomybę nuo tų santykių suvokimo būdo ir nepriklausymą nuo realaus ...objekto egzistavimo. Pastaroji savybė yra sunkiausia problema, su kuria susiduria intencionalinė sąmonės koncepcija. Tipiški intencionalumo problemos sprendimai ir galimos loginės-semantinės intensionalinių (propozicinių nuostatų) kontekstų interpretacijos vieni kitus eksplicitiškai arba implicitiškai suponuoja. E. Husserlio intencionalumo samprata yra suderinama su J. Hintikkos galimų pasaulių propozicinėms nuostatoms semantika. Loginėje-semantinėje subjektyvių kontekstų interpretacijoje, besiremiančioje E. Husserlio idėjomis apie intencionalumą, turėtų būti atspindėta singuliarinių terminų referentai juose – tai subjektų, apie kuriuos kalbama, subjektyvūs referentai. Semantinės kalbos išraiškų savybės gali atlikti analogo arba modelio funkciją, konceptualizuojant subjektyvius išgyvenimus kaip ypatingą realybę.
Straipsnyje analizuojama intersubjektyvaus supratimo problema E. Husserlio ir A. Schützo darbuose. Palyginamos Lebenswelt sąvokos reikšmės E. Husserlio fenomenologijoje ir A. Schützo sociologijoje. ...Teigiama, kad abiems teorijoms bendras išeities taškas yra Kito empatinis supratimas, kuris traktuojamas kaip kliūtis intersubjektyvaus supratimo fenomenologiniam aiškinimui. E. Husserliui empatija yra analogizuojančio suvokimo forma, kurio dėka sąmonė mąsto apie Kitą taip, kaip apie save. Sąmonės gebėjimas atpažinti Kitą dar nėra Kito supratimas: tam būtinas priėjimas prie Kito sąmonės turinio, o tai įmanoma tik kalbine komunikacija socialiniame kontekste. A. Schützas teigia, kad abipusį supratimą laiduoja visuomet pirmesnė sąmonės saviinterpretacija; Kito supratimas visų pirma yra Kito veiksmo supratimas. Straipsnio autorė teigia, kad abiems fenomenologinėms teorijoms trūksta lingvistinės komunikacijos aspekto, kuris leistų išspręsti kai kuriuos intersubjektyvaus supratimo konceptualinius klausimus.
Straipsnis skirtas prancūzų fenomenologo M. Dufrenne’o estetinio patyrimo sampratai. Šis patyrimas traktuojamas kaip teigiamas egzistencialus patyrimas, reiškiantis grįžimą prie paties daikto, jis ...atkuria dingusią žmogaus ir pasaulio, žmogaus ir gamtos vienybę. Šio patyrimo subjektas visas yra estetinio objekto laike ir erdvėje, nes objektyvus pasaulis redukuojamas. Jo sąmonės intencionalumas – ne nukreiptumas, o dalyvavimas. Refleksijos ir jausmo santykis estetiniame patyrime negali būti aiškiai apibrėžtas. Aptariama aiškinančioji ir suprantančioji refleksija. Būdamas egzistencialaus santykio išraiška, huserliškosios esmės intuicijos modusas, estetinis patyrimas gali būti tik toks, koks yra, t. y. nėra jokio pagrindo kalbėti apie jo vystymą ar kitimą priklausomai nuo kokių nors istorinių ar socialinių priežasčių. Tokia pozicija iš esmės antiistoriška: nors estetinis patyrimas ir estetinis objektas traktuojami kaip vieno ryšio momentai, to ryšio kitimas, distancijos tarp jų momentų pasikeitimas nėra aptarti.
Straipsnyje nagrinėjama savasties ir kasdienio pasaulio problemos. Konstatuojama, kad filosofijai žmogaus savivokos klausimo susietis su žmogaus vieta ir baigtiniu laiku niekada nebuvo neproblemiška ...nuostata. Glaustai pristatomos subjekto ir pasaulio sąvokos R. Descarteso, G. W. Leibnizo, I. Kanto filosofinėse teorijose. Teigiama, kad šių filosofų teorijos – tai sąmoningai atsiribojusio nuo kasdienybės pasaulio žmogaus patirtis. Nedalyvavimo pasaulyje faktas yra ne išvestinė, retrospektyviai išskiriama, minėtų filosofinių nuostatų ypatybė, bet pasaulio pažinimo sąlyga ir etinis tikslas. Mąstančiojo žmogaus nedalyvavimas pasaulyje leidžia šį pasaulį modeliuoti ir taip jį pažinti ar įtvirtinti etines vertybes. Argumentuojama, kad L. Wittgensteinas perkėlė filosofinio diskurso centrą iš pažinimo galimybės sąlygų į kalbos galimybės sąlygų aptartį. Jo izoliuotasis subjektas nėra identifikuojamas kaip absoliučiai nesuvokiama pasaulio riba – jis parodo save ir taip „išstato“ pats save. Daroma išvada, kad nepaisant filosofijos ambicijų pateikti savasties ir kasdienybės sisteminį aprašymą, žmogų ir pasaulį priešstatančiai filosofijai trūksta ne išminties, bet meilės.
PDF
