Straipsnyje apžvelgiami prancūzų fenomenologo M. Merleau-Ponty biografijos ir filosofijos svarbiausi bruožai. Vienintele filosofijos problema M. Merleau-Ponty įvardijo pažinimo klausimą. Jis pabrėžė, ...jog ir psichologizmas, ir transcendentalizmas neapmąsto žmogaus būties klausimo ir įteisina jo subjektyvumo susvetimėjimą: šis subjektyvumas tiriamas tartum daiktas ir todėl natūralizuojamas; kitu atveju jis tiriamas grynosios galimybės erdvėje lyginant jį su absoliutu. Galiausiai M. Merleau-Ponty galutinai atsisako tiek empirizmo, tiek intelektualizmo pozicijos ir nukreipia visas pastangas į autentiškąją egzistenciją. Jos prasmės atskleidimas reikalauja grįžti į gyvąjį jos patyrimą, kuriame konstituojama ši prasmė. Daroma išvada, kad šios egzistencinės fenomenologijos specifiką sudaro atskiro žmogaus subjektyvumo, kaip būties pasaulyje, aprašymas bei subjektyvumo prilyginimo grynajai sąmonei atsisakymas. Apriorinės žmogaus būties struktūros yra žmogaus kūno būties struktūros. Fundamentalioji struktūra-suvokimas konstituoja ir būtį, ir sąmonę.
Straipsnyje analizuojama vokiečių fenomenologo Maxo Schelerio filosofijos ir etikos pagrindinė sąvoka – vertybė. Teigiama, kad M. Scheleris bandė kurti ontologinę teoriją, pripažindamas vertybėms ...savarankišką egzistenciją, kai žmogus tampa pasyviu vertybių suvokėju. Vertybių esmės teorija kyla iš emocionaliosios intuicijos sampratos, teigiančios, kad vertybė yra akivaizdžiai duotas fenomenas, o ne sprendimo, refleksijos, abstrakcijos ir panašių proto aktų produktas. Vertybės yra objektyviai egzistuojantys kokybiniai fenomenai, kaip turiniai, o ne formalūs dariniai, sąlygoja privalomybę ir sudaro ypatingą transcendentinių, virš empirijos iškilusių esmių karalystę. Sudarančios atskirą idealų pasaulį vertybės laikomos indiferentiškomis realios būties atžvilgiu. Aptariama M. Schelerio vertybių ir gėrybių perskyra. Autorė kritikuoja M. Schelerio teoriją dėl neaiškumo, kaip nustatyti vertybių ir kitų idealių darinių skirtumą bei dėl vertybės ir privalėjimo santykio.
Straipsnyje nagrinėjamas apriorinis dorovės pagrindimas M. Schelerio fenomenologinėje etikoje. Vertybių problema šioje etikoje iš esmės yra vertinimo sugebėjimo problema. Aktai, kuriuose pasirodo ...vertybė kaip duotybė, vadinami intencionaliniu jutimu, griežtai skiriamu nuo psichologijos jausmų sąvokos. M. Schelerio teigimu, jausmai sudaro tam tikrus prasmingus išgyvenimus, todėl vertybių jutimas galiausiai yra kognityvus. Aptariamas jausmų apriorinės struktūros pagrindimas. M. Schelerio aprioriškumo samprata pagrįsta fenomenologine redukcija, aprioriniais laikomi visi teiginiai ir reikšmės, kurie įgyjami betarpiškos įžvalgos turinyje. Visas pasaulio pažinimas galimas tik aktyviai, t. y. emocionaliai jame dalyvaujant. Emocionaliosios intuicijos akte subjektas tik pasyviai prisitaiko prie jau gatavų esmių suvokimo. Aukščiausia žmogaus dvasios potencija – meilė – nesukuria vertybių, tik padeda jas geriau aptikti ir stebėti. Vertybės pažįstamos jutime, preferencijoje, meilėje bei neapykantoje, atskleidžiančiose skirtingus vertybių bei jų ryšių aspektus. Preferencijoje pateikiama vertybių hierarchinė struktūra.
Straipsnyje nagrinėjama vertybės samprata lenkų fenomenologo R. Ingardeno ontologijoje. Jis skyrė tris ontologinio tyrimo aspektus, kurie leidžia atskleisti būties prigimtį: materialųjį, formalųjį ir ...egzistencinį. Materija yra kokybinis būties apibrėžtumas, kurios pagrindas yra forma, kuri neturi jokio kokybinio apibrėžtumo. R. Ingardenas konstatuoja, kad vertybės forma skiriasi nuo realaus individualaus objekto formos, nes vertybė savybių subjektu būti negali, kadangi ji egzistuoja nesavarankiškai, priklauso nuo savo nešėjo – „vertingo“ objekto. Vertybės egzistavimo forma priklauso nuo šio nešėjo egzistavimo formos, pvz., poelgio moralinė vertybė atsiranda kartu su pačiu poelgiu. Išryškinami specifiniai vertybės momentai – jų vertybiškumas ir privalomumas. Šie momentai nepriklauso nei vertybės formai, nei materijai, nei egzistavimo būdui. Jie modifikuoja vertybės ontologinę struktūrą visais aspektais, nors patys negali būti nusakomi kuriuo nors iš jų. R. Ingardeno aprašyta vertybių sfera yra savotiška individualios sąmonės vertybinės orientacijos hipostazė.
Straipsnyje, remiantis M. Heideggerio, J.-P. Sartre’o, M. Merleau-Ponty koncepcijų analize, siekiama atskleisti transcendentalinio metodo ir ontologinių intuicijų sintezės realizavimo prielaidas, ...pagrindines idėjas bei programinius tikslus. Egzistencinis mąstymas analizuoja tas pagrindines žmogiškosios realybės struktūras, kurios dalyvauja konstituojant kokio nors esinio prasmę. E. Husserlis atsisakė konstruktyvaus transcendentalizmo idėjos ir pavertė sąmonę natūraliu, būtinu bei universaliu bet kokios daiktinės prasmės funkcionalumo fonu. Pohuserliškojoje fenomenologijoje iš esmės atsisakoma suprasti subjekto konstitutyvinę veiklą žmogiškojo subjektyvumo imanentinės analizės pagrindu, egzistenciniame mąstyme atsiranda hermeneutikos motyvai. Šio mąstymo rūpestis kyla iš intencionalinio dialogo ir žmogaus perceptibilumo vidinio ryšio refleksijos. Sielos perceptibilumas yra jos ontologinio funkcionalumo natūralus fonas, specifiškai žmogiškojo atvirumo būčiai forma. Būties klausimas iš esmės sutampa su šio perceptibilumo adekvataus išreiškimo būdo pasirinkimo klausimu.
Polio Rikioro kelias Sverdiolas, Arūnas
Problemos,
09/2014, Letnik:
28
Journal Article
Odprti dostop
Straipsnyje glaustai pristatomos prancūzų filosofo P. Ricoeuro filosofijos ištakos ir svarbiausios nagrinėtos problemos. Šio filosofo išeities taškas buvo E. Husserlio fenomenologija, ypač ...transcendentalinio ego problematika ir sunkumai, su kuriais susidūrė E. Husserlio transcendentalinis idealizmas. P. Ricoeuro teigimu, valia, o ne suvokimas yra pirminis sąmonės fenomenas. Jis siekė grįžti prie subjektyvaus požiūrio į kūną, kad būtų restauruotas autentiškas mąstantis „aš“. Fenomenologija atskleidžia neutralias sąmonės struktūras arba abstrakčias galimybes, o nuo jų reikia eiti prie egzistuojančios sąmonės galimybių. P. Ricoeuras skyrė ženklą ir simbolį, reikalavo imtis simbolių kalbos filosofinės analizės. Filosofavimo išeities taškas turi būti ne pačios filosofijos sferoje, bet ikifilosofinėje kalboje, sudarančioje pagrindą filosofinei refleksijai. Filosofinė mintis įeina į hermeneutinį ratą, kurį sudaro interpretuojamas tekstas, suteikiantis prasmes, ir interpretacinė veikla, perimanti šias prasmes; filosofija tampa hermeneutika.
Straipsnio tikslas yra panagrinėti R. Ingardeno radikalią opoziciją fenomenologiniam idealizmui filosofinio tyrimo metodo požiūriu ir nustatyti jos vietą filosofinių tyrimų lauke, kurį galima ...apibūdinti trimis sąvokomis: ikikantinė pažinimo teorija, transcendentalinė filosofija ir dialektika. Kritikuodamas E. Husserlio idealizmą, R. Ingardenas stengėsi ne tiek priešpriešinti jam savo pozityvią koncepciją, kiek reinterpretuoti paties E. Husserlio teiginius ir parodyti, kad jo idealizmą sąlygoja ne tiek taikomi metodai, kiek neteisingas jų prasmės supratimas. Aptariamos E. Husserlio akivaizdumo, horizonto, pasaulio, intencionalumo, redukcijos, konstitutyvinės analizės sampratos. Išryškinamas savotiškas E. Husserlio pasirinkto kelio paradoksalumas: metodologiniu principu paskelbiamas universalus akivaizdumo reikšmingumas, antra vertus – šio principo taikymas susiaurina tyrimo sritį iki grynosios sąmonės ir lyg paneigia patį principą. Siekdamas išvengti idealistinio būties ištirpdymo sąmonėje, R. Ingardenas priešstato objektyvią tikrovę subjektyviai prasmei ir atskiria ontologinį ir metafizinį tyrimą nuo pažinimo teorijos.
Straipsnyje aptariami R. Descartes‘o ir E. Husserlio filosofijų panašumai ir skirtumai. Teigiama, kad abu šie filosofai ragino pasitikėti individualiu mąstymu, kurio neturėtų užgožti kitų sukurtos ...teorinės sistemos ar nekritiškai perimtos kasdienio sveiko proto tiesos. Abu mąstytojai buvo nepatenkinti gyvenamojo meto filosofijos ir mokslo padėtimi, siūlė kitokį mąstymo stilių. R. Descartes naudojosi dedukcijos metodu kaip vieninteliu keliu į tiesą. E. Husserlis sukūrė naują, fenomenologinį, subjektyvias perspektyvas tiriantį metodą. Jis nesiekė pagrįsti tam tikrą metafizinę sistemą ar atrasti pagrindus mokslui kaip R. Descartes. R. Descartes‘ui mąstymo aktas buvo metafizinė substancijų egzistavimo ir jų išskyrimo prielaida, o E. Husserlio manymu, toks egzistavimas nėra akivaizdus. E. Husserlis nagrinėjo ir intersubjektyvaus supratimo prielaidas, o R. Descartes buvo individualistas, manęs, kad vienišas protas daro teisingesnius sprendimus.
Publikacijoje apžvelgiama žinojimo sociologijos disciplinos raida, pateikiamos svarbiausios jos nagrinėjamos sąvokos ir tyrimo tikslai. Teigiama, kad tikrovė yra sociališkai konstruojama ir kad ...žinojimo sociologija turi analizuoti šio konstravimo procesus. Ji turi aiškinti ne tik empirinę žinojimo įvairovę visuomenėse, bet taip pat ir procesus, dėl kurių bet kuris žinojimas tampa sociališkai pripažinta tikrove. K. Marxo tezė, kad žmogaus sąmonę apsprendžia jo socialinė būtis, tapo bazine žinojimo sociologijos teze. Terminą „žinojimo sociologija“įvedė M. Scheleris. Jis teigė, kad visuomenė lemia idėjų būtį, bet ne jų prigimtį ir pabrėžė individualaus žmogiškojo žinojimo aprioriškumą, kuris prasmės sistemą įgyja visuomenėje. K. Mannheimas teigė, kad visuomenė sąlygoja ne tik žmogiškosios idealizacijos formą, bet ir turinį. Jam svarbiausias buvo ideologijos reiškinys. Skyrė partikuliarinės, totalinės ir bendrosios ideologijos sąvokas. R. Mertonas siekė sujungti žinojimo sociologijos ir struktūrinės funkcinės teorijos pozicijas. Autoriai išplečia šios sociolgijos tyrimo objektą teigdami, kad ji turi tirti ne tik idėjų istoriją, bet viską, kas visuomenėje laikoma žinojimu.
Suvokimo fenomenologija Merleau-Ponty, Maurice
Problemos,
09/2014, Letnik:
25
Journal Article
Odprti dostop
Publikuojama prancūzų fenomenologo M. Merleau-Ponty veikalo „Suvokimo fenomenologija“ ištrauka. Joje pateikiamas fenomenologijos statuso apibūdinimas, komentuojamos E. Husserlio plėtotos redukcijos, ...esmių, intencionalumo sąvokos, sąmonės, racionalumo samprata. Fenomenologija – tai esmių tyrinėjimas, ir visos problemos, fenomenologų požiūriu, išsprendžiamos apibrėžus esmes, pvz., suvokimo, sąmonės esmę. Transcendentalinė filosofija susilaiko nuo natūraliosios nuostatos teiginių, jai būdingas siekimas būti griežtu mokslu, bet kartu ji yra ataskaita už erdvę, laiką, gyvenamąjį pasaulį. Visas mūsų žinojimas apie pasaulį, įskaitant net mokslo žinias, remiasi mano požiūriu ir pasaulio patyrimu, be kurio mokslo simboliai negalėtų nieko pasakyti. Suvokimas nepateikia žinių apie pasaulį, jis yra visų aktų susidarymo ir egzistavimo pagrindas. Redukcija yra aiškios, prasmingos medžiagos suvokimas, aktyvi prasmės suteikimo operacija. Be aktų intencionalumo, skiriamaas funkcionuojantis intencionalumas, kuris nustato natūralų ir ikipredikatyvų pasaulio bei mūsų gyvenimo vienumą ir pasireiškia mūsų noruose, vertinimuose, gamtovaizdyje aiškiau nei objektyviame pažinime.
PDF