Straipsnyje nagrinėjamas prancūzų postmodernisto ir poststruktūralisto M. Foucault posūkis į moralę. Foucault tyrinėjo tiesos režimų (epistemų) kaitą. Šį savo metodą vadino archeologija. Vėliau - ...susiejo tiesos režimų kaitą su galios žaidimų kaita. Šį metodą Nietzsche's stiliumi pavadino genealogija. Šio projekto pabaigoje pradeda išsamų moralės kaip seksualumo istorijos kaitos tyrimą. Koks šio Foucault posūkio santykis su kantiškosios racionalistinės etikos tradicija? Ar Foucault pavyko radikaliai paneigti Kantą kvestionavus bežadžiu filosofiniu juoku jo inicijuotą filosofinę antropologiją? Ar vis dėlto Foucault, kaip teigia Ch. Norrisas, išliko toje pat kantiškoje racionalumo paradigmoje? Kas bendra tarp Kanto nužymėtos Foucault ir Habermaso tradicijos vertinimo projektų? Kuo gi jie vis dėlto skiriasi? Kuo ypatinga naujoji Foucault moralės genealogija? Kodėl ir kaip jis ją sieja su seksualumo istorija? Į kur ji íšveda Foucault? Kiek ir kodėl Foucault „egzistavimo estetikos“ samprata susišaukia su Nietzsche's savikūros etika? Ar iš tiesų Foucault neieško dialogo su Kitu galimybės?
Antropologija prosjačenja i ekohistorija zbirke Podgorske pripovijetke (1889.) Vjenceslava Novaka, gdje se često ističe antologijska Podgorska lutrijašica (Vijenac, 1889.), u odnosu na dijadu ...očevi/majke – kćeri/sinovi, dokumentira subalteran odnos iz pozicije časti prosjačkoga štapa u kojemu su roditelji pokvarenom smatrali djecu koja su se sramila prosjačenja. U drugome dijelu članka navedena Novakova tematika antropologije prosjačenja i solidarnosti postavljena je u kontekst sa socijalnim feljtonima Miroslava Krleže. U tjedniku Narodna zaštita namijenjenom, prema atribuciji u podnaslovu, ratnim nemoćnicima i siročadi, Krleža je 8. studenoga 1917. objavio feljton, kao svoj prvi članak o sirotinji, Kako stanuje sirotinja u Zagrebu? Drugi Krležin članak o sirotinji, feljton Narod koji gladuje, koji određuje kao varijantu o sijerku/metlama kojima se Hercegovci "hrane kao pogačom", pisan je na temu potresnih primjera strategija preživljavanja Hercegovaca koji su, u arealu borbi vlastitih izgladnjelih tijela, bili prisiljeni hraniti se sijerkom.
Straipsnyje, remiantis svarbiausiais Karlo Jasperso darbais, analizuojami jo filosofijos bendrieji ir specifiniai bruožai. Nagrinėjamos metodologinės prielaidos, kuriomis remdamasis K. Jaspersas daro ...išvadą apie mokslinio pažinimo ribotumą: mokslinis pažinimas nėra būties savaime pažinimas, jis negali nurodyti žmogui jo gyvenimo tikslų, mokslas negali atsakyti į klausimą, kokia yra jo paties prasmė. Didžiausias dėmesys skiriamas žmogaus koncepcijos kritikai. Nurodomi K. Jasperso egzistencinės antropologijos (ir egzistencializmo apskritai) metodologiniai trūkumai. Teigiama, kad mokymas apie Dievą arba transcendenciją yra pati silpniausia ir spekuliatyviausia K. Jasperso filosofijos vieta. Nuvertindami ir susiaurindami teorinio pažinimo reikšmę ir priešpriešindami jam vadinamąjį egzistencinį mąstymą, egzistencialistai paneigė galimybę determinuoti individo pastangas bei kūrybinę veiklą, tuo mistifikuodami žmogiškąją egzistenciją. Egzistencializmas tampa savotiška žmogiškosios individualybės autobiografinių išgyvenimų filosofija, fiksuojanti individo emocines reakcijas į jam priešišką buržuazinio pasaulio tikrovę.
Straipsnyje teigiama, kad racionalistinė filosofija daugiausia plėtojo mechanistinę žmogaus sampratą – žmogus traktuojamas kaip mašina, veikianti pagal mechanikos dėsnius. Siela yra smegenyse, ji yra ...materiali. Švietėjai kūrė kintančios žmogaus prigimties sampratą: esminės žmogaus savybės yra ne įgimtos, bet įgytos auklėjimu, perimtos iš kitų žmonių. Švietėjai nesigilino į žmogaus išgyvenimus, jų reikšmę tarpusavio santykiams, sąsajas su istorinėmis gyvenimo aplinkybėmis. D. Hume‘o filosofijoje teigiama jausmų, aistrų, gebėjimų, įpročių pirmenybė proto atžvilgiu. Tai paaiškina žmogaus elgesio ir viso jo gyvenimo sudėtingumą. Būdingiausia žmogaus savybe D. Hume‘as laikė visuomeniškumą: žmogus sugeba suprasti savo ir kitų reikalus, todėl sugeba bendrauti su kitais. Žmogaus sampratos požiūriu D. Hume‘o ir I. Kanto filosofijos yra artimos. I. Kantas žmogaus klausimą aptarė išsamiau, susiedamas jį su kultūros problema. D. Hume‘as aptarė žmogaus savybių reikšmę ne tik paties žmogaus, bet ir visuomenės gyvenimui.
Straipsnis skirtas vokiečių kilmės amerikiečių etnografo, antropologo, lingvisto F. Boaso gyvenimui ir kūrybai aptarti. Aprašoma jo mokslinė veikla, priklausymas įvairioms mokslinėms organizacijoms, ...jų steigimas, vadovavimas joms. Antropologija F. Boasui yra bendras mokslas apie žmogų, apimąs etnografiją, fizinę antropologiją ir lingvistiką. Visose antropologijos šakose jis paliko reikšmingų tyrinėjimų. F. Boasas parengė nemažai eskimų ir indėnų legendų bei mitų rinkinių ir juos išvertė. Šis antropologas yra vienas iš aprašomosios, arba deskriptyvinės, lingvistikos pradininkų, JAV kultūrinės antropologijos istorinės mokyklos įkūrėjas ir ilgametis jos vadovas. Jis teigė, kad tiriant ikiklasinių visuomenių kultūrą, reikia remtis dviem principais: visų rasių ir kultūrų žmonėms būdingu pagrindinių psichologinių procesų panašumu; į bet kokią kultūrą turi būti žiūrima kaip į istorinį kitimo rezultatą. F. Boasas vietoj lyginamojo metodo pasiūlė savo istorinio tyrimo metodą, kuriuo nustatomos kultūros reiškinių atsiradimo konkrečios sąlygos ir naudojamas kontroliuojamasis palyginimas.
Straipsnyje pristatoma L. Karsavino antropologija bei supažindinama su jo visuotinybės filosofija apskritai. Šios filosofijos išeities principas yra visuotinybė. Gamtos pasaulis (daiktai, augalai, ...gyvūnai) ir socialinis pasaulis, žmonija bei visa materiali būtis, remiantis šios filosofijos pozicijomis, sujungti į tam tikrą universalią visumą, kurios centre yra Dievas. L. Karsavinas pripažįsta vieną pagrindinių krikščioniškų idėjų – pasaulio tvėrimą iš nieko, bet siekia įveikti būdingą krikščionybei Dievo ir pasaulio, dieviškosios ir sutvertosios būties ontinį dualizmą. Pasaulis yra laisvo kūrybinio dieviškojo akto rezultatas. Šis aktas yra laisvas ir savarankiškas savęs (Dievo) apribojimas. Materialus pasaulis (arba tvarinys, sutverta asmenybė) yra kažkur tarp absoliuto ir nieko. Tvarinys yra pusiau būtis, pusiau nebūtis. Aukščiausias istorijos subjektas – žmonija yra realybė ne kaip abstrakcija, o tik kaip visuotinybė savo individualizacijų žemesnių sferų subjektuose. Daroma išvada, kad L. Karsavinas yra platonikas, objektyvaus idealizmo atstovas. Jo filosofinė sistema priskirtina vienai šiuolaikinio panteizmo atšakai – panenteizmui.
Straipsnyje, remiantis Nikolajaus Kuziečio ir Paracelso veikalais, siekiama apibendrinti mokymą apie žmogų kaip mikrosmą Renesanso filosofijoje. Pabrėžiama magijos ir alchemijos įtaka šios epochos ...filosofijai. Tik išsiaiškindamas gamtoje paliktus dieviškus ženklus, pažindamas tikruosius vardus, žmogus gali suprasti Šventojo rašto ir Gamtos knygos raides. Paracelsui žmogus kaip mikrokosmas yra tapatus makrokosmui. Žmogus sukoncentruoja savyje viso pasaulio esmes, gamtos filosofija tampa antropologija. Paracelso alchemija – tai sąmonės patirties, įgaunamos maginiu-simboliniu būdu, išraiška. Tai atotrūkio tarp žemiško ir dangiško, vidinio ir išorinio, pirminės materijos ir Dievo įveikimo patirtis. Daroma išvada, kad Renesanso filosofijoje astrologija, alchemija ir magija buvo ne antropocentriškai orientuoto humanizmo užbaiga, bet jo praplėtimas ir pagilinimas naujomis formomis, tai ne tik pasaulio desakralizacijos, bet ir žmogaus sudievinimo pagrindas. Žmogus perima dieviškąsias savybes, jis tampa gamtos valdovu ir jos gydytoju alchemine prasme. Antropocentrizmas susipina su kvaziteologine tendencija.
Publikacijoje nagrinėjamas antropologijos statusas, tikslai ir padėtis šiuolaikinių kultūrų tyrinėjimų kontekste. Antropologija apibrėžiama kaip mokslas apie žmones kaip visuomenines būtybes. Joje ...dvi galimos socialinės schemos nepriešpriešinamos viena kitai kaip geresnės. Aptariami baltųjų žmonių kultūros pasaulinės difuzijos kultūriniai ir psichologiniai padariniai. Nagrinėjamos pirmykščio žmogaus mąstymo ir vertybių nuostatos, požiūris į svetimumą. Nagrinėjami rasizmo kultūriniai pagrindai, biologiškai perduodamo elgesio ir kultūrinių procesų vaidmuo tradicijos perdavimui. Teigiama, kad kultūros formų pažinimas yra būtinas socialiniam mąstymui. Primityvių papročių panaudojimas pirmykščių struktūrų kilmei tirti yra spekuliatyvus. Kritikuojamas romantinis utopizmas etnografiniuose tyrinėjimuose. Rūpestingas primityvių visuomenių studijavimas svarbus tuo, kad gauti duomenys leidžia tirti kultūros formas ir procesus. Jie padeda atskirti tai, kas yra specifiška lokaliniams kultūriniams tipams, nuo to, kas yra bendra visai žmonijai, taip pat padeda įvertinti ir suprasti milžinišką kultūros sąlygoto elgesio vaidmenį.
Publikacijoje nagrinėjama asmens ir asmenybės sąvokos. Teigiama, kad asmuo yra bendrybė, o asmenybė yra tai, ką žmogus turi pats vienas ir ko nėra kituose. Asmuo yra pažinimo procese dalyvaujantis ...subjektas, tikslingai veikianti ir laisvai besirenkanti būtybė, vartojanti, sąveikaujanti su aplinkiniu pasauliu ir kitais žmonėmis. Žmogus tampa asmeniu per kultūrinį sąryšį, kuris iškyla kaip visuomenės esmė ir yra susidaręs kartų kaitoje. Tikroji asmenybės dvasinė struktūra (ethos), yra paremta ne savęs ieškojimu ar įtvirtinimu, bet atsidavimu ir savęs užmiršimu. Ji įaugusi į dvasinį-kultūrinį-žmonių pasaulį ne tik savo egzistavimo sąlygomis, bet ir egzistencijos prasminiu turiniu, dvasine struktūra bei verte. Tiesioginis individualios asmenybės vertės siekimas yra neįmanomas. Kito žmogaus mylintis žvilgsnis mato idealią asmenybės vertę kaip kito vertę.
Pristatomas N. Hartmanno tekstas „Žmogaus padėtis pasaulyje“. Jo tikslas – iš besiplėtojančios tuo metu Vokietijoje antropologijos pozicijų naujai, moderniai apžvelgti žmogaus, kaip istorijos ir ...kultūros subjekto, problemą. Filosofas ją siejo su istorija, pažinimo raida, mąstymu, logika, psichologija, etika, estetika ir kitais mokslais apie žmogų. N. Hartmannas savo daugiasluoksnės pasaulio sandaros teorijoje bando aiškinti žmogaus kultūrinę, istorinę veiklą, jo globalią patirtį, t.y. pateikti gilesnį, išsamesnį ir šiuolaikiškesnį žmogaus paveikslą.
PDF
