Straipsnyje analizuojamas klasikinės žinojimo sociologijos ir marksistinės ideologijos teorijos santykis. Nagrinėjama K. Mannheimo koncepcija, siekianti pagrįsti šių teorijų atskyrimo būtinybę. Pasak ...šios koncepcijos, nors žinojimo sociologija glaudžiai siejasi su ideologijos teorija, bet ją domina ne tiek iškreiptos sąmonės reiškinys, kiek klausimas, iš kur kyla skirtingą padėtį socialinėje istorinėje sferoje užimančių subjektų sąmonės struktūros skirtumai. Aptariami K. Mannheimo gauti epistemologinio reliatyvizmo problemos sprendimo rezultatai. Jis priėjo išvadą, kad visos tiesos yra reliacionistinės, t. y. pažinimas yra galimas tik iš tam tikros perspektyvos. K. Mannheimas siekė sukurti antifundamentalistiniais ir hermeneutiniais metodais pagrįstą socialinių mokslų metodologiją, naujo tipo socialinę epistemologiją, kuri atsižvelgtų į kokybinį, egzistenciškai sąlygotą žinojimą. Supažindinama su Frankfurto socialinės mokyklos atstovų pateikta K. Mannheimo ideologijos koncepcijos kritika: jie kritikavo neaiškiai apibrėžtą socialinės būties sąvoką, tiesos sampratą – atsisakė skirti K. Mannheimo reliacionistinę poziciją nuo reliatyvizmo.
Publikuojamas katalikų filosofo bei teologo B. Lonergano (1904–1984) 1968 m. perskaitytos paskaitos teksto vertimas. Joje nagrinėjama kognityvinė, epistemologinė bei antropologinė problematika. ...Teigiama. kad filosofijoje kurį laiką buvo ignoruojamas subjektas, ieškoma šio nepaisymo priežasčių. Pirmoji priežastis – tiesos objektyvumas: jis slypi anapus subjekto, šis trukdo pasiekti tikrą objektyvumą. Kitos priežastys- racionalistinė grynojo proto samprata ir metafizinė sielos samprata. Ignoruojamas subjektas pats savęs nepažįsta. Vadinamasis nupjautas (truncated) subjektas ne tik savęs nepažįsta, bet ir nežino, kad nežino. Aptariami konceptualistinės žmogaus sampratos trūkumai: antiistorinis nejudrumas, per didelis abstraktumas, būties kaip abstrakcijos samprata. Aptariama imanentinio subjekto samprata. Nagrinėjamos veiklos subjekto sampratos. Viena jų – egzistencinis subjektas: besielgdamas žmogiškasis subjektas pats padaro save tokį, koks jis yra, ir tai darydamas, jis yra laisvas ir atsakingas. Susvetimėjusiu subjektas tampa tada, kai atsižada savo autentiško gyvenimo ir panyra į savo psichikos ir prigimties tėkmę.
The article analyses Arvydas Šliogeris’ conception of experience and contrasts it with Heidegger’s philosophy. In Šliogeris‘ conception an experienced object is treated differently than in ...Heidegger’s – the object is not articulated in the plane of immanence and not constituted by the intentional acts of consciousness or signification. In Šliogeris’ philosophy object is treated as a transcendent thing which can be experienced only from the radical dualistic standpoint based on irreducible dichotomy between consciousness and the thing. Šliogeris associates the plane of transcendent things with exterior pure sensuality. In Šliogeris’ understanding, sensual givens are experienced without conditions of the possible givenness and are given prior to the meta-sensual plane of language. Heidegger’s conception of experience, on the contrary, is based on the premise that the plane of language is prior to sensual givens. In Heidegger’s analysis, everyday life-experience fundamentally functions as hermeneutical practice, i.e. as experience which already understands and interprets.
Što metodika jest? Jelavić, Filip
Život i škola,
12/2018, Letnik:
64, Številka:
2
Journal Article, Paper
Recenzirano
Odprti dostop
Riječ JEST u naslovu naglašava našu želju da sagledamo metodiku "iznutra" i "egzistencijalno", sagledamo ono što metodiku potvrđuje kao zaseban i samoopstojan entitet u sustavu znanosti koje se, kao ...temeljnim
predmetom, bave intencionalnim i sustavno organiziranim učenjem - obrazovanjem i odgojem u nastavi. Dva rada, objavljena u razmaku od trinaest godina (Epistemološke karakteristike metodike (Milat, 2000.) i Metodika u suvremenom odgojno-obrazovnom sustavu (Bežen, 2013.) izravan su povod ovom tekstu. Zajedničko im je to što se zauzimaju za "povoljniji znanstveni status metodike" u sustavu obrazovanja i odgoja. Mene osobno više zanima: Što metodika odnosno predmetna didaktika JEST, kako ju znanstveno-teorijski misliti, njen znanstveni i stručni identitet. I tu, upravo oko tog pitanja, nastaje temeljni prijepor s autorima navedenih tekstova koji afirmaciju metodike žele graditi negacijom didaktike/pedagogije. 0bezvređivanjem didaktike ne može se doći do "metodičke istine", ne može se otvoriti prostor metodici. Dapače, može ju se gušiti i usmjeriti na ono što metodika NIJE. To se može vidjeti u nastavi koja, npr. umjesto autentičnog književno-literarnog izričaja, nudi učeniku njegovu patvorinu… a da, pritom, toga nije ni svjesna i to samo zato što u okviru metodike nije izgrađen kognitivni, estetski, literarni… temelj valjane evaluacije onoga što se s nastavom događa kad "metodički čin" nije didaktički valjano utemeljen. Nije, dakle, sve u metodi odnosno metodici. Misao o biti metodike danas je prerasla "metodiku". To, na neki način, potvrđuje
i činjenica postojanja kineziološke, religijske… didaktike i metodike…
The word "is" in the title emphasizes our desire to look at the methodology from the "inside" and "existentially", and to see what the methodology affirms as a separate and self-contained entity in the system of science, which, as a fundamental subject, deals with intentional and systematically organized learning - education. Two works, published in the space of thirteen years (Epistemological Characteristics of Methods (Milat, 2000) and Methodology in a Contemporary Educational System (Beige, 2013), have been the direct motive behind this text. What they have in common is that they stand for
a "more favorable scientific status of methodology" in the educational system. Personally, I am more interested in: What methodology or subject
didactics IS, what its scientific and theoretical thinking are, its scientific and professional identity. And here, precisely about this issue, there is a fundamental dispute with the authors of the mentioned texts, who wanted to build the affirmation of methodology with the negation of didactics/pedagogy. We cannot reach the "methodical truth", and open up a space for methodology by devaluating didactics. Actually, devaluation of didactics could lead to it being suffocated and us focusing on what methodology is NOT. This can be seen in teaching which,
for example, instead of authentic literary-literary expression, offers the student a fake, without even being aware of it, simply because cognitive, aesthetic, literary and so on basis of a valid evaluation of what happens in teaching, when the "methodical act" has not been didactically valid. Therefore, it is not true that everything lies in methodology. The thought of the essence of methodology has outgrown the "methodology". This has been, in a way, confirmed by the fact of the existence of kinesiological, religious and so on didactics and methodology.
In dieser Arbeit geht es uns darum die Methodik in ihrem Wesen, „von innen“ und „existentiell“ zu betrachten, jene Eigenschaften hervorzuheben, welche die Methodik als eigenständiges Bestandteil im System der Wissenschaften bestätigen, die sich mit intentionalem und systematisch organisiertem Lernen beschäftigen – der Erziehung und Bildung im Unterricht. Zwei Artikel, die im Zeitraum von dreizehn Jahren
veröffentlicht wurden (Epistemologische Eigenschaften der Methodik (Milat, 2000) und Methodik im zeitgenössischen Erziehungs- und Bildungssystem (Bežen, 2013)) haben die hier vorliegende Arbeit veranlasst. Diesen Artikeln ist die Bestrebung gemeinsam zu einem „günstigeren wissenschaftlichen Status der Methodik“ im Erziehungs- und Bildungssystem beizutragen. Persönlich bin ich eher an Folgendem interessiert: Was ist das Eesen der Methodik bzw. der Fachdidaktik, wie kann man sie wissenschaftlich-theoretisch in ihrer wissenschaftlichen und fachlichen Identität begreifen. Dies ist gerade der Punkt, an dem ein grundlegender Konflikt mit den Autoren zuvor erwähnter Texte entsteht, welche die Affirmierung der Methodik durch die Negierung der Didaktik/Pädagogik erreichen wollen. Durch Geringschätzung der Didaktik kann man nicht zur „methodischen Wahrheit“ gelangen, kann kein Raum für Methodik entstehen. Vielmehr kann sie dadurch nur erdrückt und vom wahren Wesen der Methodik abgewendet werden. Dies wird ersichtlich im Unterricht, der dem Schüler etwa statt dem authentischen literarischen Ausdruck seine Fälschung bietet, ohne sich dessen bewusst zu sein und zwar nur aufgrund eines Mangels im Rahmen der Methodik an kognitiver, ästhetischer, literarischer u.ä. Grundlage einer gültigen Evaluierung dessen, was mit Unterricht geschieht, wenn die „methodische Tat“ didaktisch nicht entsprechend fundiert ist. Es ist, ergo, nicht alles in
der Methode bzw. Methodik. Der Gedanke über das Wesen der Methodik ist in der heutigen Zeit über die „Methodik“ hinausgewachsen. Dies wird gewissermaßen auch durch die Tatsache bestätigt, dass es heute etwa eine
kinesiologische, religionsbezogene u.ä. Didaktik und Methodik gibt.
Descartes’ corpus is generally considered to be a watershed between scholastic and modern philosophy. According to common opinion, Cartesian method of radical doubt, the one presented and practiced ...in Descartes’ philosophical works, discloses new horizons to the mind – it allows to reach indubitable certainty from the “first-person-perspective”, without appealing to the unverifiable hypotheses about the relation of the subject of perception to perceptual objects. This paper argues that such an approach to Cartesian philosophy is superficial. The deeper insight reveals both explicit and implicit presuppositions of Descartes, which in the practice of the radical doubt remain unquestionable and, moreover, eventually are established as fundamental principles of worldview or norms of rational thinking.
The article discusses the justification of John McDowell’s
“anti-anti-realist” view towards Michael Dummett’s philosophy of anti-realism. In spite of Dummett’s intention to base his anti-realism (and ...philosophy at large) on considerations belonging to the theory of meaning, philosophy of language, and metaphysics, McDowell discloses in his forerunner’s arguments a more fundamental and independent “epistemological framework” – a quite traditional, inappropriate and even illusory “epistemology of understanding”.
It should be noted that both philosophers share the view as to the understanding of mathematical sentences: both of them support anti-platonism and believe that the notion of responsiveness to decidable circumstances must be central in the epistemology of mathematics. However, McDowell dissents from Dummett’s attempt to generalize this proper model of the epistemology of mathematics, that is, to apply it in an account of understanding the language outside mathematics. Generalized anti-realism (anti-realism about the natural world) can arise only due to a certain
epistemological idea, namely, the hankering for “solid”, independently ascertainable, presupposition-free foundations that would serve as a guarantee for the understanding of our utterances.
McDowell dismisses this epistemological idea as the “epistemological prejudice” and he opts for a “less ambitious” epistemology according to which the understanding of the linguistic practice presupposes the prior involvement in the very practice – equipment
with command of a language. The perspective of a comprehending participant is the only suitable for theorizing about the relation of our language to the world.
Keywords: Dummett, McDowell, anti-realism, language, understanding, epistemology.
Recent research and numerous titles published in the West have proved views about “the end” of the Islamic philosophy after the death of Averroes to be unfounded, and testified to the existence of a ...rich intellectual tradition developed within Muslim intellectual circles. Epistemology, although inextricably linked to ontology and metaphysics, is one of the disciplines that are particularly cultivated within the later Islamic philosophical thought. This is shown in the article on the example of the doctrine of unification of intellector and intelligible (ittiḥād al-‛āqil wa alma‛qūl), and also on the idea of knowledge-by-presence (‛ilm al-ḥudūrī), which are categories that predominantly belong to Sadrian philosophical tradition.
Straipsnyje siekiama parodyti, kad norint suprasti bei paaiškinti dabartinius visuomeninius protestus bei judėjimus Pietų Amerikoje, būtinas naujas socialinių mokslų požiūris į juos. Taip pat norima ...pademonstruoti geopolitiškai įtakoto racionalumo logikos trūkumus, vedančius link klaidinančių išvadų. Pirmoje straipsnio dalyje, pradedant 1960-aisiais, apibendrinamas skirtingų visuomeninių judėjimų bei protestų formų socialinis kontekstas. Antroje dalyje pasiūloma skirtingų teorinių požiūrių sintezė, kurie domisi visuomeniniais protestais ir sąjūdžiais. Pabaigoje aptariamos istorinio konteksto ir kolektyvinio veiksmo tyrinėjimų studijų sąsajos dabartinėje Pietų Amerikoje ir bandoma identifikuoti tolimesnes šių studijų kryptis.
This paper attempts to offer a comprehensive and critical overview of the crucial role played by chaos and unpredictability within contemporary social thought. It briefly highlights the relevant ...theoretical and methodological contributions and developments, as well as the largely useful perspectives emerging from the systematic study of chaos. It is argued that chaos and unpredictability should be responsibly acknowledged, embraced and celebrated as both essential features of human societies and unlimited sources of critical possibilities. Eventually, it is very clear that a kind of guided self-organisation (in social or economic organisations and in human societies) is much better than classical Promethean manipulation and control.
Šiame straipsnyje siekiama visapusiškai ir kritiškai apžvelgti chaoso ir nenuspėjamumo vaidmens interpretacijas šiuolaikinėse socialinėse teorijose. Straipsnyje trumpai pristatomos svarbiausios teorinės ir metodologinės koncepcijos, jų raida ir tinkamos perspektyvos, atsirandančios iš sisteminių chaoso tyrinėjimų. Pateikiami argumentai, pagrindžiantys, kad chaosas ir nenuspėjamumas turi būti tinkamai pažinti, suvokti ir sveikintini kaip esminiai visuomenių bruožai ir neriboti kritinių galimybių šaltiniai. Straipsnio pabaigoje teigiama, kad tam tikra valdoma savi-organizacija (socialinėse ar ekonominėse organizacijose) yra žymiai pranašesnė už prometėjišką manipuliaciją ir kontrolę.
PDF
