Straipsnyje aptariami nihilizmo problemos formulavimo XX a. filosofijoje ypatumai. Remiamasi prielaida, kad nihilizmo fenomeno aprašymas susiduria su paties nihilizmo termino „ išplėtimo“ problema – ...nihilizmo istorijos tapatumo Niekio „istorijai“ problema. Keliamas klausimas, ar ieškant nihilizmo fenomeno manifestacijų ir jo esmiškųjų „bruožų“ nihilizmą privalu traktuoti kaip susijusį su Niekiu. Šis nihilizmo problemos ontologinio įšaknytumo klausimas svarstomas analizuojant garsiąją E. Jüngerio ir M. Heideggerio polemiką nihilizmo klausimu. Parodoma, jog E. Jüngeris nihilizmą aprašo kaip totalų pasaulio technizavimą ir paties pasaulio redukciją, o Heideggeris dekonstruoja Jüngerio nihilizmo aprašymą, nihilizmo ir jo manifestacijos – šiuolaikinės technikos- svarstymą išvesdamas į ontologinę perspektyvą.
Straipsnyje klausiama: ką nagrinėja filosofinė poetika; koks jos tyrimo kelias; kokios gretimos jai filosofinės disciplinos; kokios jos paradigmos; ar tai visuminė žiūra, atspindinti pasaulėvaizdį? ...Teigiama, jog kalbiškumas, nukreiptumas, atvirumas, kūrybinė kreiptis, sambūvis, gyvenamas pasaulis, pasaulėvaizdis, laikiškumas, įvykiškumas, tragizmas, daiktiškumas, imlumas, demokratiškumas – filosofinės poetikos paradigmos, leidžiančios ją traktuoti kaip autonomišką visuminę žiūrą.
Straipsnyje analizuojamos neoscholastinės filosofijos metodo koncepcijos tarpukario Lietuvoje, nurodomos jų teorinės prielaidos, eklektiškumas ir prieštaravimai. Ortodoksinės katalikų filosofijos ...metodologinės aspiracijos atitiko tomizmo intelektualines nuostatas. Neortodoksinė katalikų filosofija buvo transformuota metalogikos (A. Jakštas), reliatyvistinės filosofijos (P. Dovydaitis) ir fenomenologijos (I. Tamošaitis) idėjų ir todėl neatitiko neotomistinių metodo koncepcijų, buvo artimesnė spiritualistinei filosofijos tradicijai. A. Jakštas siūlė filosofijos racionalius samprotavimus papildyti vadinamąja ekstazės logika pasitelkiant intuiciją. P. Dovydaičio požiūriu, filosofinis pažinimas (kaip ir mokslinis bei religinis) yra reliatyvus, pažinti gamtinį pasaulį galima tik transcendencijos akivaizdoje, filosofija turi derinti savo problemas su etika ir religija. I. Tamošaitis bandė išlikti tomizmo rėmuose deklaruodamas Aristotelio ir Tomo Akviniečio artimumą fenomenologijai. Jis filosofijos pažinimą bandė papildyti religine intuicija teigdamas, kad absoliuto pažinimas nėra išorinis įžvelgimas, bet dvasinis regėjimas. Toks metodo supratimas lėmė filosofijos subjektyvistinį pobūdį.
Straipsnyje apžvelgiami prancūzų fenomenologo M. Merleau-Ponty biografijos ir filosofijos svarbiausi bruožai. Vienintele filosofijos problema M. Merleau-Ponty įvardijo pažinimo klausimą. Jis pabrėžė, ...jog ir psichologizmas, ir transcendentalizmas neapmąsto žmogaus būties klausimo ir įteisina jo subjektyvumo susvetimėjimą: šis subjektyvumas tiriamas tartum daiktas ir todėl natūralizuojamas; kitu atveju jis tiriamas grynosios galimybės erdvėje lyginant jį su absoliutu. Galiausiai M. Merleau-Ponty galutinai atsisako tiek empirizmo, tiek intelektualizmo pozicijos ir nukreipia visas pastangas į autentiškąją egzistenciją. Jos prasmės atskleidimas reikalauja grįžti į gyvąjį jos patyrimą, kuriame konstituojama ši prasmė. Daroma išvada, kad šios egzistencinės fenomenologijos specifiką sudaro atskiro žmogaus subjektyvumo, kaip būties pasaulyje, aprašymas bei subjektyvumo prilyginimo grynajai sąmonei atsisakymas. Apriorinės žmogaus būties struktūros yra žmogaus kūno būties struktūros. Fundamentalioji struktūra-suvokimas konstituoja ir būtį, ir sąmonę.
The second part of the article aims to specify the paradox of subjectivity and to explicate the phenomenological foundations of the methodology of the social sciences. There are four main problems. ...They are following: first, the problem of the relation between sociology and philosophy; second, the problem of the relation between “I” and “It”; third, the problem of the relation between ideal types and practical typification; fourth, the problem of the relation between phenomenological epoché and epoché of the natural attitude.
Antroje esė dalyje nagrinėjama subjektyvumo problema. Pirma, eksplikuojamas žmogaus subjektyvumo paradoksas trijuose – filosofijos, socialinių mokslų metodologijos ir natūraliosios laikysenos – lygmenyse. Antra, tikslinami galimo profesinio darbo pasidalijimo tarp filosofijos ir socialinių mokslų subjektyvumo tyrimų srityje aspektai. Trečia, išskleidžiama fenomenologiškai grindžiama Aš ir Tai skirtis. Ketvirta, analizuojama praktinių tipizacijų ir idealiųjų tipų skirtis atskleidžiant ikipredikatinio subjektyvumo kasdieniame pasaulyje ir tematizuojamo subjektyvumo moksliniame pasaulyje reikšmes. Kritiškai svarstoma skirtis tarp natūralistinės laikysenos ir fenomenologinės laikysenos.
Polio Rikioro kelias Sverdiolas, Arūnas
Problemos,
09/2014, Letnik:
28
Journal Article
Odprti dostop
Straipsnyje glaustai pristatomos prancūzų filosofo P. Ricoeuro filosofijos ištakos ir svarbiausios nagrinėtos problemos. Šio filosofo išeities taškas buvo E. Husserlio fenomenologija, ypač ...transcendentalinio ego problematika ir sunkumai, su kuriais susidūrė E. Husserlio transcendentalinis idealizmas. P. Ricoeuro teigimu, valia, o ne suvokimas yra pirminis sąmonės fenomenas. Jis siekė grįžti prie subjektyvaus požiūrio į kūną, kad būtų restauruotas autentiškas mąstantis „aš“. Fenomenologija atskleidžia neutralias sąmonės struktūras arba abstrakčias galimybes, o nuo jų reikia eiti prie egzistuojančios sąmonės galimybių. P. Ricoeuras skyrė ženklą ir simbolį, reikalavo imtis simbolių kalbos filosofinės analizės. Filosofavimo išeities taškas turi būti ne pačios filosofijos sferoje, bet ikifilosofinėje kalboje, sudarančioje pagrindą filosofinei refleksijai. Filosofinė mintis įeina į hermeneutinį ratą, kurį sudaro interpretuojamas tekstas, suteikiantis prasmes, ir interpretacinė veikla, perimanti šias prasmes; filosofija tampa hermeneutika.
Straipsnio tikslas yra panagrinėti R. Ingardeno radikalią opoziciją fenomenologiniam idealizmui filosofinio tyrimo metodo požiūriu ir nustatyti jos vietą filosofinių tyrimų lauke, kurį galima ...apibūdinti trimis sąvokomis: ikikantinė pažinimo teorija, transcendentalinė filosofija ir dialektika. Kritikuodamas E. Husserlio idealizmą, R. Ingardenas stengėsi ne tiek priešpriešinti jam savo pozityvią koncepciją, kiek reinterpretuoti paties E. Husserlio teiginius ir parodyti, kad jo idealizmą sąlygoja ne tiek taikomi metodai, kiek neteisingas jų prasmės supratimas. Aptariamos E. Husserlio akivaizdumo, horizonto, pasaulio, intencionalumo, redukcijos, konstitutyvinės analizės sampratos. Išryškinamas savotiškas E. Husserlio pasirinkto kelio paradoksalumas: metodologiniu principu paskelbiamas universalus akivaizdumo reikšmingumas, antra vertus – šio principo taikymas susiaurina tyrimo sritį iki grynosios sąmonės ir lyg paneigia patį principą. Siekdamas išvengti idealistinio būties ištirpdymo sąmonėje, R. Ingardenas priešstato objektyvią tikrovę subjektyviai prasmei ir atskiria ontologinį ir metafizinį tyrimą nuo pažinimo teorijos.
Straipsnyje pristatoma estetinio patyrimo sampratos raida M. Dufrenne’o fenomenologinėje estetikoje. Teigiama, kad 7–8 dešimtmetyje jis ypač pabrėžė meno santykį su socialiniu kontekstu: naujas menas ...siejamas su pasikeitusia visuomene, naujais meno kūrinio ir suvokėjo (publikos) santykiais. Sustiprėjo kultūros artizacijos motyvas (kultūra kaip žaidimas, karnavalas): meninė kūryba turi būti išlaisvinta nuo tradicijų, kūrybiškumas natūraliausiai pasireiškia per žaidimą, menas turi ištirpti kasdienybėje. Publika yra meno suvokėjų ansamblis, kūrinys iš anksto skirtas publikai, o ji priklauso nuo meno kūrinio, apibrėžiama pagal tai, kokie žanrai, kūriniai yra pateikiami. Publika nubrėžia demarkacinę liniją tarp meno ir nemeno. Meninės vertybės atgimimas ar išnykimas priklauso nuo adaptacijos galimybių, nuo meninės ir socialinės konstantos susidūrimo. Estetinio patyrimo tikslas – menininko ir publikos skirtumo išnykimas: publika tampa autoriumi, nebėra subordinacijos. Menas yra modelis kurti naują socialinę struktūrą.
Straipsnyje aptariami R. Descartes‘o ir E. Husserlio filosofijų panašumai ir skirtumai. Teigiama, kad abu šie filosofai ragino pasitikėti individualiu mąstymu, kurio neturėtų užgožti kitų sukurtos ...teorinės sistemos ar nekritiškai perimtos kasdienio sveiko proto tiesos. Abu mąstytojai buvo nepatenkinti gyvenamojo meto filosofijos ir mokslo padėtimi, siūlė kitokį mąstymo stilių. R. Descartes naudojosi dedukcijos metodu kaip vieninteliu keliu į tiesą. E. Husserlis sukūrė naują, fenomenologinį, subjektyvias perspektyvas tiriantį metodą. Jis nesiekė pagrįsti tam tikrą metafizinę sistemą ar atrasti pagrindus mokslui kaip R. Descartes. R. Descartes‘ui mąstymo aktas buvo metafizinė substancijų egzistavimo ir jų išskyrimo prielaida, o E. Husserlio manymu, toks egzistavimas nėra akivaizdus. E. Husserlis nagrinėjo ir intersubjektyvaus supratimo prielaidas, o R. Descartes buvo individualistas, manęs, kad vienišas protas daro teisingesnius sprendimus.
Straipsnyje, remiantis M. Heideggerio, J.-P. Sartre’o, M. Merleau-Ponty koncepcijų analize, siekiama atskleisti transcendentalinio metodo ir ontologinių intuicijų sintezės realizavimo prielaidas, ...pagrindines idėjas bei programinius tikslus. Egzistencinis mąstymas analizuoja tas pagrindines žmogiškosios realybės struktūras, kurios dalyvauja konstituojant kokio nors esinio prasmę. E. Husserlis atsisakė konstruktyvaus transcendentalizmo idėjos ir pavertė sąmonę natūraliu, būtinu bei universaliu bet kokios daiktinės prasmės funkcionalumo fonu. Pohuserliškojoje fenomenologijoje iš esmės atsisakoma suprasti subjekto konstitutyvinę veiklą žmogiškojo subjektyvumo imanentinės analizės pagrindu, egzistenciniame mąstyme atsiranda hermeneutikos motyvai. Šio mąstymo rūpestis kyla iš intencionalinio dialogo ir žmogaus perceptibilumo vidinio ryšio refleksijos. Sielos perceptibilumas yra jos ontologinio funkcionalumo natūralus fonas, specifiškai žmogiškojo atvirumo būčiai forma. Būties klausimas iš esmės sutampa su šio perceptibilumo adekvataus išreiškimo būdo pasirinkimo klausimu.
PDF
