Straipsnyje nagrinėjama dialogo problemos sklaida ir sprendimo būdai H. G. Gadamerio hermeneutinėje filosofijoje. Kaip pradžios taškas dialogo temos plėtotei pristatoma F. D. Schleiermacherio ...hermeneutikoje plėtota interpretacijos kaip autoriaus ir interpretatoriaus dialogo samprata. Akcentuojant interpretacijos produktyvumo ir naujos prasmės kūrimosi aspektą, atskleidžiami interpretacijos ir tiesioginio dialogo panašumai. Tai pagrindžiama nagrinėjant dialogą kaip horizontų liejimosi veiksmą ir atskleidžiant kito esaties bei susikalbėjimo patirties interpretacijoje ir tiesioginiame pokalbyje bruožus. Galiausiai nagrinėjama, kaip dialogo temos įtraukimas į hermeneutinę filosofiją keičia pačios interpretacijos, jos tikslų bei metodo sampratą.
Straipsnyje nagrinėjamas dažnuminės tikimybės interpretacijos ir redukcionistinės programos santykis. Aptariamas loginių pozityvistų požiūris į dažnuminę tikimybės interpretaciją. Teigiama, kad R. ...Misesas sumaišo teorinius ir empirinius elementus. Dažnuminės tikimybių teorijos empiriškumas yra labai iliuziškas. Eksplicitinis tikimybės apibrėžimas ne tik sukomplikuoja teoriją, bet ir nenurodo teorijos ir empirinės tikrovės ryšio. Tikimybės reikšmės faktiškai nustatomos tik iš baigtinių bandymų serijų, ir jų nustatymo procedūra nėra ir negali būti susijusi su perėjimu prie ribos. Dažnuminė teorija nėra pranašesnė už tas aksiomines tikimybių teorijas, kuriose pasitenkinama implicitiniu termino apibrėžimu. Tikimybės priskyrimas ireguliariai sekai yra susijęs su aktualios begalybės sąvokos vartojimu, t. y. teorija, pretenduojanti į empirinę, vartoja griežtesnes prielaidas negu reikalingos nagrinėjant įprastinių matematinių sekų konvergenciją.
Straipsnyje aptariamos literatūros mokslo metodologijos problemos: kūrinių interpretavimo, vertinimo principai, kritikos subjektyvumo-objektyvumo problema. Aptariama J. Lotmano kūrinio suvokimo ...koncepcija. Struktūriniu požiūriu materialus, tipografiškai surinktas tekstas nėra vienintelis meninės analizės objektas. J. Lotmanas griežtai atsisako tapatinti tekstą ir meno kūrinį. Tekstas jo nuomone, yra vienas svarbiausių meno kūrinio komponentų, bet meninis efektas kyla gretinant tekstą su sudėtingu gyvenimiškųjų bei idėjinių-estetinių vaizdinių komplesu. J. Lotmanas skyrė vidinę teksto sandarą, arba vidinius teksto ryšius, ir teksto ryšius su aplinka, arba užtekstinius ryšius. Atskleidus naujus teksto ryšius su kontekstu, keičiasi ir imanentinė teksto struktūra. Straipsnyje skiriamas literatūros kritikos pirmasis, hipotezės kūrimo etapas – tai išankstinio žinojimo primetimas naujam tyrimo objektui, Antrasis, analizės, etapas, yra hipotezės tikrinimas – gaunami pirmieji argumentai, patvirtinantys aprašymo adekvatumą. Aptariama kritiko metodikos tinkamumo problema. Nuolatinis tekstų perinterpretavimas yra literatūrinio teksto gyvavimo forma.
Straipsnyje apžvelgiami natūraliųjų, mokslinių ir dirbtinių kalbų objektyvūs statusai ir bandoma atsakyti į klausimą, kiek pagrįsti mėginimai dirbtinę kalbą traktuoti kaip natūraliosios kalbos ...idealizaciją (modelį). Dėstomi struktūriniai dirbtinės kalbos sudarymo programos principai. Teigiama, kad sisteminga kalbos teorija turi būti pirmiausia semantinio pobūdžio teorija, t.y. teorija, apimanti bendrą reikšmių sistemą ir atsižvelgianti į realų reikšmių – verbalinių ir neverbalinių – įgijimo ir jų funkcionavimo procesą. Verbalinės išraiškos neapibrėžtumas yra natūrali kalbos įsisavinimo mechanizmo pasekmė. Reikšmės neapibrėžtumas yra natūrali reikšmių tarpusavio interpretavimo (apibrėžimo) išdava: interpretuojanti reikšmių sistema negali duoti reikšmės (jų komplekso), kuris įgalintų visišką pretenduojančios į sistemą reikšmės interpretaciją, o nevisiška interpretacija reiškia dalinį neapibrėžtumą.
Publikacijoje nagrinėjamas idėjos ir ideologijos santykis, sociologinės interpretacijos problema, išskiriami jos tipai. Teigiama, kad sociologinis požiūris į dvasinius turinius yra ypatingas idėjų ...išorinio nagrinėjimo būdas. Dvasinio turinio funkcionalizacija už jo esančios būties struktūros prasmių požiūriu suteikia šiai dvasinei struktūrai naują prasmę. Skirtumas tarp idėjos ir ideologijos yra pasirenkamų fundamentaliai skirtingų nagrinėjimo būdų arba nuostatų tų pačių dvasinių turinių atžvilgiu rezultatas. Pateikiama interpretacijų tipologija: skiriamos vidiniu nagrinėjimu pagrįstos (ideologinės) ir išoriniu nagrinėjimu pagrįstos interpretacijos. Pirmosios skirstomos į subjektyviai numanomos prasmės, objektyvias interpretacijas, interpretacijas kitos sistemos požiūriu, prasmės genezės, idėjų istorines, dokumentines interpretacijas, racionalizuojančias visumos rekonstrukcijas, interpretacijas, pagrįstas imanentine ideologine visuma, antrosios – į priežastinių aiškinimų tipus, idealistines, pozityvistines, individualios ir kolektyvinės supratumo psichologijos, interpretacijas, pagrįstas prasmę turinčia būties visuma ir kt.
Straipsnyje analizuojamas F. Nietzsche’s požiūris į klasikinio mąstymo paradigmą. Remiantis Nietzsche’s „valios siekti galios“ teorija, numatančia tik genealoginį, tipologinį ir simptomologinį ...pasaulio supratimą, siekiama parodyti, kad klasikinio mąstymo prigimtis yra ne racionali loginė, bet metaforiška. Todėl racionali klasikinio mąstymo raiška Nietzsche’s „galios“ filosofijoje atsiveria tik kaip niekada nepašalinamo pirmapradžio metaforiškumo liekana, kaip metaforiškumo suakmenėjimas ar neteisėta užmarštis ir kaip tik todėl racionalus klasikinis mąstymas Nietzsche‘s požiūriu ir negali apeliuoti į jokią universalią Tiesą, į jokį universalųjį pasaulio pažinimą, kylantį iš kokio nors vieno metafizinio pradžios taško. Straipsnyje siekiama parodyti, kokiomis sąmonės architektūrinėmis metaforomis Nietzche aprašė klasikinį mąstymą ir kokia šio mąstymo simptomatika nagrinėjant jį iš „valios siekti galios“ interpretatyviųjų ir metaforinių pozicijų.
The history of philosophy, seen as an activity of perpetual rereading of philosophy’s past in the light of new contexts, always has to be faced with the interpretative methodological challenges of ...its own time. The contemporary interpretation of the Presocratics has to: give anew an answer to the question of what represents the Presocratic philosophy; determine the interpretive approach in accordance with the methods that are used during that process; evaluate how much today’s world view can digress from historic-philosophical reality; but also establish minimum standards for methodologically appropriate interpretation. Within this theoretical framework, through detecting some contemporary interpretative tendencies of the Presocratic philosophy, this text problematizes the identity of the Presocratics, analyzes the approaches of “philosophical synthesis”, “philological analysis” and “philosophical analysis”, brings out the endeavors for overcoming certain interpretive stereotypes, but also lays down the founding conditions for a methodologically opportune interpretation. In addition, this paper points out, analogously to the view-point that philosophy is an open and endless process, the opinion that history of philosophy, as immanently philosophical discipline, cannot lay down permanent methodological standards.
The aim of this paper is to show how and why the method of radical interpretation can solve the problems that are formulated in a variety of sceptical scenarios. First of all, the method of radical ...interpretation deprives Cartesian sceptical scenario – both in its traditional and more recent versions – of the status of philosophical problem appealing to the difference between intended and unintended lies. The paper also formulates an argument in favour of expanded version of naturalized epistemology due to the introduction of social factors. In particular, there are always at least two necessary limitations imposed by the communication of our hypothesis about knowledge and delusion. In addition, the article explains the need of a moderate externalism (both perceptual and social) for the variants of Descartes and Hume’s sceptical scenario.
Tišinom ugođena zagonetnost glazbe Brlobuš, Krešimir
Filozofska istraživanja,
09/2016, Letnik:
36, Številka:
2/142
Journal Article, Paper
Recenzirano
Odprti dostop
In collected fragments, by using speculation author attempts to safeguard a paradoxal right of music to its own secrecy/mystery, against every scientific, conceptual, and musicological reductionism ...and forgery of the way of being of music, convinced that the music disappeared within the musicological findings “about” music. The key of the tehne hermeneutike can be understood through this thought: in the inaudiable being of silence the audiable being of music can be heard; and vice versa. Silence is the inaudiable element of music and every relevant music has its own “silence”, and vice versa. Thus, thinking in respect to music, and then about the music, means to “un-veil” the “veiled” of music as music, from this or that side of this or that, of this or that style, of this or that performance, in other words, continuously urging to discover what cannot be said about in music. In this sense, for the author, the truth of music (in the complete sense), speaking with Schelling, is musicologically unattainable because by its very nature in actu – is de potentia.
PDF
