Straipsnyje nagrinėjamas moralės ir religijos santykis. Ši problema turi įtakos ideologinei ateizmo bei religijos konfrontacijai, kurioje moralės klausimai tampa centriniai. Teologinė koncepcija ...teigia moralės ir religijos vienumą, skelbia Dievą moralės šaltiniu, religiją – dorovės pažangos pagrindine varomąja jėga. Teigiama, kad taip suprantant moralę, nesunku tvirtinti, jog ateizmas, griaunantis tikėjimą Dievu, griauna ir moralę. Ikimarksistiniai ateistai ypač pabrėždavo subjektyvius moralės ir religijos atsiradimo veiksnius. Marksistiniai ateistai pirmiausia išryškina moralės, kaip ir religijos, socialinę prigimtį. Savo atsiradimo priežastimis, esme bei funkcijomis moralė ir religija yra skirtingos visuomeninės sąmonės formos. Religija yra emocinė žmonių reakcija į realias gyvenimo problemas. Nepasant išorinio panašumo, dorovę ir religiją sudarantys elementai iš esmės skiriasi. Moralės objektas ir subjektas sutampa – dorovinių normų kūrėjas ir jų vykdytojas yra tas pats, istoriškai konkretus žmogus. Religija grindžiamo poelgio motyvas yra Dievo baimė. Vykstant sekuliarizacijos procesui, nyksta moralės ir religijos tapatumo regimybė.
1980 m. gegužės 15-16 d. įvyko mokslinė-praktinė konferencija „Ateizacijos procesas brandaus socializmo sąlygomis“. Ją surengė LKP CK Propagandos ir agitacijos skyrius, VU Filosofijos istorijos ir ...ateizmo katedra, TSRS Filosofų draugijos Lietuvos skyrius ir „Žinijos“ draugijos valdyba. Perskaityta daugiau kaip 30 pranešimų, kuriuose nagrinėta mokslinio ateizmo esmė, šiuolaikinės religinės sąmonės ypatybės, ateizacijos gnoseologinės prielaidos, ateistinio auklėjimo principai, dabartinė Vatikano ideologija, tarptautinis klerikalizmas, buržuazinės antikomunistinės koncepcijos ir kiti klausimai.
Autorius aptaria „religinės dorovės“ terminą ir teigia, kad reikėtų pratęsti šio termino galiojimo laiką, kadangi argumentacija prieš šį terminą nėra įgijusi strateginio pranašumo tradicionalistų ...atžvilgiu. Keisti plačiai vartojamą sąvoką yra gana pavojingas dalykas, ypač jei toks keitimas nėra gyvybiškai būtinas, taip pat gali kilti sunkumų aiškinant tam tikras marksistines sąvokas. Vertingiausia būtų tikslinti religinės dorovės sąvokos turinį, o ne jos formalią išraišką.
Diskutuojama apie „religinės dorovės“ sampratą. Autorius teigia, kad nėra aišku, kaip atsirado šis „religinės dorovės“ terminas, ir svarsto, kad tai galbūt atsitiko dėl išaugusio filosofinės minties ...kultūrinio ir intelektualinio lygio. Teigiama, kad terminas praktiškai likviduotas, bet kyla jo pakeitimo problema: turėjo atsirasti preziciškesnis, aiškesnis terminas, bet taip neįvyko. Autorius siūlo, kad vietoj šio termino neigimo reikėtų jį plačiai ir visapusiškai panagrinėti ir aptarti marksistinės metodologijos požiūriu. Apžvelgiami lietuvių marksistų (A. Gaidžio, J. Mačiulio, Z. Liubarskienės, J. Karoso) darbai, kuriuose tam tikru aspektu iškyla religinės dorovės problema.
Mirties problema Zaksas, Irmija
Problemos,
09/2014, Letnik:
1
Journal Article
Odprti dostop
Straipsnyje įvairiais aspektais nagrinėjama mirties problema. Teigiama, kad mirtis yra objektyvus biologinis procesas, pasireiškiantis organizmo gyvybinės veiklos galutiniu nutrūkimu ir būdingas ...žmogui kaip biologinei sistemai. Mirties problemai didelį dėmesį skiria religijos, ypač krikščionybė: žmogaus sielos nemirtingumo dogma įgyja vis didesnę reikšmę išlaikant ir stiprinant bažnyčios įtaką. Filosofijos istorijoje mirties problema nagrinėjama trimis svarbiausiais aspektais: sielos nemirtingumo sampratos pagrindimas ir kritika; naujos žmogaus nemirtingumo, kaip kūrinių ir gerų darbų išlikimo, sampratos plėtotė; su mirtimi susijusių išgyvenimų, kaip žemiškojo žmogaus dvasinio gyvenimo esminių aspektų, analizė, kurią atlieka daugiausia egzistencializmo filosofija. Daroma išvada, kad marksistinės filosofijos atstovai dabarties sąlygomis turi nagrinėti mirties problemą minėtais aspektais, didžiausią dėmesį skirdami žmogaus nemirtingumo mokslinės sampratos pagrindimui ir egzistencializmo kritikai.
Straipsnyje nagrinėjamos su filosofijos ir religijos santykiais susijusios problemos. Kritikuojami tarybinėje literatūroje aptinkami schematiški teiginiai, supaprastinantys idealizmo ir religijos ...ryšį. Teigiama, kad dažnai per mažai dėmesio skiriama religijos ir filosofijos, kaip visuomeninės sąmonės, ir kartu kaip socialinių reiškinių, sugretinimui, išskyrimui ir priešpriešinimui. Kadangi religija ir teologija (ypač krikščionybės) naikina filosofiją, tai pastaroji negali atsigauti kitaip, kaip tik naikindama pirmąsias dvi. Filosofija negalima be pažinimo, mokslo, intelektinės kultūros, o religiniam tikrovės atspindėjimo būdui nereikalinga jos pažintinės teorinės rekonstrukcijos prielaida. Religija nyksta, veikiama atspindimosios kintančios visuomeninės būties veiksnių (socialinių, ekonominių ir kt.), bet šis procesas vyksta kartu su jos vidine evoliucija, kurią stipriai veikia filosofija, kartu ir idealizmas. Dialektiniam ir istoriniam materializmui, istorinėje konfrontacijoje nugalėjusiam idealizmą, priklauso reikšminga mokslinė, metodologinė ir socialinė funkcija, o religijai lieka tik žmogaus ir pasaulio tariamo išgelbėjimo funkcija.
Straipsnyje aptariama religinės dorovės sąvoka. Dorovės ir religijos santykiuose religija moralę veikia taip, kad jos sistemoje dorovė įgauna religinę reikšmę, sudaro kiekvienos religijos esminę ...dalį. Analizuojant dorovės ir religijos santykį, svarbią metodologinę prasmę įgyja sąvokų ir kategorijų turinio aiškinimas. Svarbi vieta šiuo klausimu priklauso sąvokai „religinė dorovė“. Autorė teigia, jog religija nesukuria moralės; dorovė susiformuoja tam tikros visuomeninės formacijos pagrindu; šios visuomenės pagrindai sankcionuojami religijos. Klasinėje visuomenėje dorovė išreiškia viešpataujančiųjų klasių interesus ir ji nėra tapati visoms istorinėms epochoms. Keliamas klausimas, ar tie teiginiai gali būti argumentai neigiant religinės dorovės egzistavimą. Niekas iš marksistų neteigia, jog religija kurianti dorovę nepriklausomai nuo socialinių-ekonominių bei kitokių visuomeninių santykių, arba kad ji neutrali klasinių interesų atžvilgiu. Daroma išvada, kad netikslinga būtų atsisakyti „religinės dorovės“ sąvokos.
Remiantis ateistinės propagandinės literatūros apibendrinimu, straipsnyje bandoma nustatyti kai kurias šios propagandos nepakankamo efektyvumo priežastis. Pagrindine tokia priežastimi autorius ...įvardija propagandos autorių nepakankamai marksistines, dažnai netgi idealistines, metafizines ir švietėjiškąsias religijos socialinio vaidmens sampratas. Marksizmo socialinės metodologijos požiūriu, religinis tikėjimas nėra vien tamsumo ir apgaulės objektas, o pozityviai, dėsningai paaiškinamas visuomenės vystymosi produktas, savotiška, iliuzinė pasaulio koncepcija, be kurios neįmanomas žmonių gyvenimas ir veikla klasinės visuomenės sąlygomis. Remiantis istorinio proceso aiškinimo marksistine metodologija, straipsnyje ginamas teiginys, jog ateizmas turi atskleisti su religija susijusias žmogaus gyvenimo realias problemas ir visapusiškai parodyti jų vaidmenį visuomenėje bei atskiro individo gyvenime.
Straipsnyje nagrinėjami socialiniai ir gnoseologiniai religijos aspektai. Religija laikoma objektyviosios realybės (žmogiškosios, socialinės) antriniu produktu. Palankiausia dirva religijai tarpti ...yra žmogiškosios būties susvetimėjimas, kurio šaknys glūdi socialinėje ekonominėje antagonistinės visuomenės struktūroje. Teigiama, kad gnoseologiniu aspektu religija ir kitos iškreiptos ideologijos formos gali remtis įvairiais mokslinės bei techninės pažangos rezultatais. Šiuolaikiniame mokslinės techninės pažangos etape veikia ne tik visuomenės ateizacijos, bet ir jiems priešingi procesai. Religijos socialinės ir gnoseologinės prigimties modifikacija reiškia ir tam tikrą religinės sąmonės bei teologinių koncepcijų kitimą. Mokslo ir technikos pripildytas pasaulis religiją išstumia į gyvenimo periferiją, žmogaus pasaulis atsiskiria nuo Dievo pasaulio. Buržuazinė religijos filosofija, pripažindama tradicinių religijų nykimą, vis labiau stengiasi atsiriboti nuo mitologinių, iracionalistinių bei antimokslinių religijos elementų ir prielaidų. Daroma išvada, kad toks atsiribojimas nėra nuoseklus, nes neįmanoma išvengti iracionalizmo, neatsiribojant nuo pačios religijos.
S francuskom upravom u hrvatskim zemljama stupilo je na snagu i francusko državno zakonodavstvo. Između ostaloga, ono je uključivalo i Konkordat između Napoleona i Svete Stolice iz 1801. te ...Napoleonovu jednostranu zakonsku nadopunu u obliku 77 „Organskih članaka“ iz iste godine. Ovi dokumenti učinili su katoličke biskupije u Francuskoj nekom vrstom carskih upravnih tijela pod nadzorom Ministarstva bogoštovlja. Tako je čl. 39. propisao da će u katoličkim crkvama Francuskoga Carstva od tada nadalje moći postojati samo jedna liturgija i samo jedan katekizam. To je bila osnova za sastavljanje jednoga univerzalnoga Katekizma za sve katoličke crkve u Francuskom Carstvu, poznatoga kao Carski katekizam, objavljenoga 1806. godine. Njega su državni organi vlasti uveli bez potvrde pape Pija VII. i u njemu je prvi put u povijesti katekizma uz pouku o četvrtoj Božjoj zapovijedi izrijekom bilo spomenuto jedno svjetovno ime, dakako, cara Napoleona I. Generalni providur Dalmacije Vincenzo Dandolo prvi je godine 1807. naložio prevođenje Carskoga katekizma na „ilirski“, tj. hrvatski jezik, jer je Dalmacija postala dio Kraljevine Italije. Taj je pokušaj završio fijaskom zbog recenzija koje su ukazivale na nerazumljivost prijevoda među narodom. U Ilirskim pokrajinama osnovanim 1809. godine prijevodi su, bilo cjeloviti, bilo prijevodi tek nekoliko poglavlja, na poticaj civilnih vlasti objavljeni 1811. i 1812. godine, i to na čak četiri jezika: talijanskom, slovenskom, njemačkom i „ilirskom“ jeziku. Premda su ti prijevodi ostali bez utjecaja jer su Ilirske pokrajine ukinute već 1813. godine, a Napoleonov katekizam bio strogo zabranjen od strane austrijskih vlasti, ovi prevodilački pothvati ostaju vrlo vrijedan primjer propagande i pokušaja kulturnog transfera Napoleonova imperijalnoga kulta u ove krajeve, o čemu će biti riječ u ovome radu.
PDF
