Šiuo straipsniu siekiama kritiškai aptarti Rolando Pavilionio knygoje „Kalba. Logika. Filosofija“ analizuojamas logines-filosofines kalbos koncepcijas, pagrindinį dėmesį skiriant Pavilionio prasmės kaip neverbalinio kontinuumo hipotezės analizei. Straipsnį sudaro dvi dalys. Pirmoje, analitinėje, dalyje išskiriami du prasmės teorijų tipai bei atliekama knygoje kritiškai aptariamų natūralios kalbos koncepcijų analizė: įvardijamos filosofinei semantikai reikšmingos šių koncepcijų prielaidos, kurių pagrindu specifikuojamos Pavilionio siūlomos alternatyvios semantinių tyrimų programos teorinės prielaidos. Antroje, kritinėje, dalyje išskiriami du Pavilionio semantikos teorijos trūkumai. Pirma, teigiama, jog Pavilionio supratimo teorija, interpretacijos sąvoką siūlanti laikyti fundamentalia, yra nepriimtina: interpretacija yra ne supratimą steigianti, o jį įgalinanti sąlyga. Antra, kadangi nėra episteminių prasmės aspektų bei konceptų ir konceptualinių gebėjimų santykio aptarties, lieka neaišku, kokią teorinę vertę turi įgimtų konceptų idėja bei kaip ši idėja gali būti suderinama su eksternalistiniais šios semantikos teorijos aspektais.