Straipsnyje siekiama atskleisti ekspresionizmo meninės praktikos ryšius su iracionalistine ir formalistine meno filosofija. Didžiausias dėmesys skiriamas formalistiniam ekspresionizmo sparnui, kuriame ryškus estetizmas, nihilizmas ir polinkis į formą. Ekspresionistai, kaip ir F. Nietzsche, buvo įsitikinę, kad techninė civilizacija ir masinės kultūros formavimasis grasina menininkui jo dvasios praradimu, individo laisvės apribojimu ir meno nužmoginimu. Į vidinį menininko pasaulį, jo sąmonę ekspresionistai žvelgė kaip į aukščiausią absoliučią realybę, sugebančią per psichologines būsenas išreikšti būties tiesas. Apsiribojusi daugiausia formaliųjų meno kūrinio pusių analize, formalistinė estetika faktiškai eliminavo turinio kategoriją. Pasisakydama už meno atitrūkimą nuo realaus gyvenimo, ji kartu filosofiškai pateisino beprasmį estetizmą ir meno suvedimą į grynai formalias struktūras. Ekspresionistai ignoravo socialiai reikšmingus idealus, suabsoliutino vidinės ekspresijos reikšmę, linko į maksimalų spalvos ir formos autonomiškumą.