Straipsnyje analizuojama vokiečių fenomenologo Maxo Schelerio filosofijos ir etikos pagrindinė sąvoka – vertybė. Teigiama, kad M. Scheleris bandė kurti ontologinę teoriją, pripažindamas vertybėms savarankišką egzistenciją, kai žmogus tampa pasyviu vertybių suvokėju. Vertybių esmės teorija kyla iš emocionaliosios intuicijos sampratos, teigiančios, kad vertybė yra akivaizdžiai duotas fenomenas, o ne sprendimo, refleksijos, abstrakcijos ir panašių proto aktų produktas. Vertybės yra objektyviai egzistuojantys kokybiniai fenomenai, kaip turiniai, o ne formalūs dariniai, sąlygoja privalomybę ir sudaro ypatingą transcendentinių, virš empirijos iškilusių esmių karalystę. Sudarančios atskirą idealų pasaulį vertybės laikomos indiferentiškomis realios būties atžvilgiu. Aptariama M. Schelerio vertybių ir gėrybių perskyra. Autorė kritikuoja M. Schelerio teoriją dėl neaiškumo, kaip nustatyti vertybių ir kitų idealių darinių skirtumą bei dėl vertybės ir privalėjimo santykio.