Straipsnyje nagrinėjami erdvės, laiko ir judėjimo santykiai, XX a. fizikinio reliatyvizmo gnoseologiniai pagrindai. Fizinio judėjimo formų problema kelia principinius mokslo metodologijos ir pasaulėžiūros klausimus. Analizuojami dviejų metodologijų (machizmo ir dialektinio materializmo) ryšiai. Teigiama, kad svarbiausias šiuolaikinės fizikinės pasaulėžiūros momentas – tai keturmačio erdvės ir laiko kontinuumo (erdvėlaikio) vaizdinys. Matematinį jo pagrindą istoriškai nulėmė J. Larmono ir H. Lorenzo nuspėtos transformacijos. Nagrinėjamas istorinis reliatyvumo teorijos pagrindimo klausimas. Keliamas klausimas apie reliatyvumo teorijos principinį nesuprantamumą. Teigiama, kad reliatyvumo teorija, savo pagrindu laikydama reliatyvumo postulatą ir nuspėtas, bet nesuprastas Larmoro-Lorenzo transformacijas, kartu subjektyviai interpretavo ir iškraipė Doplerio reiškinio esmę. Minkovskio geometrijos substanciją sudaro klasikinė Euklido geometrija ir jutiminis Doplerio dėsnis. Teigiama, kad nei A. Poincare, nei A. Einsteinas, nei H. Minkowskis su sąvokų impozicijų principais negalėjo pasiekti to substancinio gilumo, kurį buvo pasiekęs I. Newtonas.