Straipsnyje aptariami tarpukario lietuvių filosofo Stasio Šalkauskio filosofijos svarbiausi bruožai. Teigiama, kad jis siekė nustatyti filosofijos reikšmę žmogaus gyvenimui ir jos santykį su kitais mokslais bei veiklos formomis. S. Šalkauskio gyvenimo filosofiją sudaro prigimties, kultūros ir religijos filosofijos. Ši sistema nebuvo užbaigta, suformuluotos tik atskiros kultūros filosofijos idėjos. Svarbiausia kultūros filosofijos problema S. Šalkauskis laikė kultūrinį veiksmą, taip pat nagrinėjo individo ir masių santykį vertybių kūrime, materialinės ir dvasinės kultūros sąveiką, religinės sąmonės ryšį su atitinkamu visuomenės kultūriniu lygiu. Filosofas kultūrą laikė vidiniu intelektualiniu asmenybių (taip pat ir žmonijos) turtingumu, o civilizacija yra daiktinės, materialinės visuomenės nuosavybės išraiška – tai kultūros objektyvacija išorinėmis priemonėmis. Nors civilizacija ir yra viena iš kultūros raidos pakopų, bet ji neišsemia visos kultūros, kartais net stabdo pastarosios plėtotę.