Straipsnyje apžvelgiami prancūzų fenomenologo M. Merleau-Ponty biografijos ir filosofijos svarbiausi bruožai. Vienintele filosofijos problema M. Merleau-Ponty įvardijo pažinimo klausimą. Jis pabrėžė, jog ir psichologizmas, ir transcendentalizmas neapmąsto žmogaus būties klausimo ir įteisina jo subjektyvumo susvetimėjimą: šis subjektyvumas tiriamas tartum daiktas ir todėl natūralizuojamas; kitu atveju jis tiriamas grynosios galimybės erdvėje lyginant jį su absoliutu. Galiausiai M. Merleau-Ponty galutinai atsisako tiek empirizmo, tiek intelektualizmo pozicijos ir nukreipia visas pastangas į autentiškąją egzistenciją. Jos prasmės atskleidimas reikalauja grįžti į gyvąjį jos patyrimą, kuriame konstituojama ši prasmė. Daroma išvada, kad šios egzistencinės fenomenologijos specifiką sudaro atskiro žmogaus subjektyvumo, kaip būties pasaulyje, aprašymas bei subjektyvumo prilyginimo grynajai sąmonei atsisakymas. Apriorinės žmogaus būties struktūros yra žmogaus kūno būties struktūros. Fundamentalioji struktūra-suvokimas konstituoja ir būtį, ir sąmonę.