Straipsnyje siekiama parodyti, jog tik išryškinus kalbos kaip pirmapradiškai negatyvios struktūros idėją bei atskleidus jos įprasminimo perspektyvą, įmanoma neredukcionistiškai interpretuoti Giorgio Agambeno biopolitikos koncepciją. Kalbą ir biopolitiką susiejantis ryšys Agambeno filosofijoje išryškinamas analizuojant jo radikalizuotą Hegelio neigimo judesio interpretaciją. Teigiama, kad tik ontologiškai negatyviai interpretuojant kalbą galima paaiškinti, kodėl politika Agambenui visada jau yra biopolitika. Sykiu galima formuluoti ir svarbią konceptualinę analogiją: žmogus, kaip gyva būtybė, politikoje „egzistuoja“ tokiu pat statusu, kaip hegeliškas juslinis tikrumas „egzistuoja“ kalboje.