Dėl pakitusių politinių, ekonominių ir kultūrinių sąlygų XX a. II pusės architektūros ir urbanistikos kūriniai dažnai nebeatitinka šiandienos naudotojų poreikių ir keliamų reikalavimų. Todėl apleidžiami, griaunami ar reikšmingai kinta. Dėl to ryškėja iniciatyvos siūlyti į KVR įtraukti kuo daugiau šio laikmečio kūrinių. Tačiau XX a. IX dešimtmetyje kultūros paminklais tapę naujosios architektūros kūriniai dėl neraiškios saugojimo strategijos, žmogiškųjų ir finansinių išteklių tvarkybai stokos vis tiek nyksta. Todėl kyla abejonių ar registro plėtra bus veiksminga. Straipsnyje Palangos miesto pavyzdžiu nagrinėjamos galimybės sudaryti vėlyvojo modernizmo architektūros kolekciją. Manoma, kad sistemingas kultūriškai vertingų architektūros objektų rinkinys formuojamas apjungiant skirtingus saugojimo metodus gali paskatinti atsakingas institucijas, vietos ir profesines bendruomenes susitelkti atsakingam architektūros paveldo puoselėjimo ir tvaraus naudojimo procesui.