Straipsnyje nagrinėjama dialogo problemos sklaida ir sprendimo būdai H. G. Gadamerio hermeneutinėje filosofijoje. Kaip pradžios taškas dialogo temos plėtotei pristatoma F. D. Schleiermacherio hermeneutikoje plėtota interpretacijos kaip autoriaus ir interpretatoriaus dialogo samprata. Akcentuojant interpretacijos produktyvumo ir naujos prasmės kūrimosi aspektą, atskleidžiami interpretacijos ir tiesioginio dialogo panašumai. Tai pagrindžiama nagrinėjant dialogą kaip horizontų liejimosi veiksmą ir atskleidžiant kito esaties bei susikalbėjimo patirties interpretacijoje ir tiesioginiame pokalbyje bruožus. Galiausiai nagrinėjama, kaip dialogo temos įtraukimas į hermeneutinę filosofiją keičia pačios interpretacijos, jos tikslų bei metodo sampratą.