Straipsnyje marksistinės gnoseologijos, arba dialektinės materialistinės metodologijos, požiūriu nagrinėjama loginė metodologinė dedukcijos problema. Teigiama, kad marksistinė gnoseologija, atmesdama ...stebėtojiškąją metodologiją, visiškai naujai iškelia mokslinio tyrimo teorinių pagrindų problemą. Įrodžius pažinimo veiklos praktinį-materialinį sąlygotumą, pažinimo rezultatai įgyja istoriškai kintančio visuomeninio-praktinio patyrimo teorinio apibendrinimo prasmę. Kiekviename mokslo išsivystymo etape pažinimo rezultatų pobūdis pasireiškia funkciniu sprendimų nesavarankiškumu ir jų tarpusavio logine subordinacija. Šių teorinio aiškinimo aspektų išskyrimas bei jų tarpusavio santykio nustatymas sudaro dedukcijos teorijos gnoseologinės interpretacijos esmę. Teigiama, kad dialektinė materialistinė metodologija, išaiškindama formalių sistemų savybių objektyvų turinį, konstatuoja ir deduktyvių mokslų loginės specifikos santykinumą.
Straipsnyje siekiama išsiaiškinti kultūrinės antropologijos reliatyvistinės sampratos, įsigalėjusios 4 – 5 dešimtmetyje, teorines prielaidas bei kultūrologinių tyrimų ribas. Apžvelgiami kai kurie ...pozityvistinės sociologijos metodologinės nuostatos aspektai. Neigdamas socialiniuose moksluose mechanistinę priežastingumo sampratą, pozityvizmas kartu skelbė jo neapibrėžtumą, kurį turėjo atsverti empirinių duomenų gausumas. Kultūrologija formavosi kaip tikslingos veiklos turinio tyrimas ir buvo artima pozityvizmo empiristinei subjekto sampratai, visuomenės kaip visumos holistinei sampratai ir iš jos išsirutuliojusiam funkcionalizmui. Holistinė visuomenės samprata stimuliavo reliatyvistinę kultūros sampratą. Kultūros reliatyvumo fenomenas turi svarbią reikšmę objektyviems realios tvarkingos visumos kriterijams nustatyti, nes atspindi konkrečios tikslingos veiklos sferą, išreiškiamą lokalinės kultūros sąvoka. Nepateikdama socialinės struktūros universalaus kitimo modelio, empirinė kultūrologija (ypač reliatyvistinės jos koncepcijos) mėgina atskleisti tradicinės ir netradicinės (šiuolaikinės) visuomenės ryšį, arba kultūros istorijos sampratą kultūrinių dėsningumų individualiose realizacijose.
Straipsnyje aptariama marksistinės filosofijos objekto samprata, jos metodologinis, pasaulėžiūrinis ir ideologinis vaidmuo, pabrėžiamas jos problematikos vieningumas. Teigiama, kad marksizmo ...požiūriu, filosofijos objektas yra vystymosi procesas, jo bendrosios sąlygos ir dėsniai. Savo dialektiniu turiniu filosofija atlieka bendrosios mokslo metodologijos, arba mokslinio mąstymo logikos, vaidmenį ir naujai suformuluoja mokslinio tikrovės reiškinių aiškinimo (moksliškumo) kriterijus. Pasaulėžiūros turinys skirstomas į pažintinį aiškinamąjį ir ideologinį vertinamąjį. Marksistinės filosofijos, kaip apibrėžtą objektą turinčio mokslo, metodologinė paskirtis ją daro pasaulėžiūrą kuriančiu veiksniu tiek pažintiniu, tiek ir ideologiniu aspektu. Ji konstatuoja ideologinių vertinimų kriterijų istoriškumą ir nustato objektyvius jų kitimo pagrindus. Teigiama, kad netikslu marksistinę filosofiją skirstyti į ontologiją ir gnoseologiją: šios dvi disciplinos nėra savarankiškos, materialistinė besivystančios tikrovės koncepcija, kuria pagrįsta marksistinė filosofija, įeina į pažinimo teoriją kaip jos konstitucinis elementas.
Straipsnyje apžvelgiama ateizmo istorija, kurio ištakas autorius įžvelgia senovės graikų kultūroje, argumentuodamas tai šio žodžio etimologija. Teigiama, kad senovės graikų ateizmas įsiliejo į bendrą ...graikų dvasinės kultūros intelektualinės revoliucijos srautą, kuris reiškė kritinio ir teorinio mąstymo tapsmą, t. y. šuolį iš mythos į logos. Pirmajai ateizmo revoliucijai nepavyko įveikti religijos, kadangi graikų ateizmas reiškė ne absoliutų dievų paneigimą, bet tik jų pašalinimą iš tiesioginės veiklos realiame gyvenime. Antroji revoliucija sutampa su Renesansu ir porenesansiniu laikotarpiu. Tuo metu religija buvo laikoma nemoksliškumo ir apgaulės produktu dėl M. Koperniko, Ch. Darwino, Pavlovo atradimų ir pasiekimų gamtos moksle. Trečiąja revoliucija prieš religiją tapo K. Marxo ir F. Engelso istorinis materializmas, kuris religiją, filosofiją, moralę ir t. t. aiškino materialine praktika ir su gamybos būdu susijusiais socialiniais santykiais bei visuomenės santvarka. Religija yra neatskiriama socialinio kultūrinio ir etninio visuomenės gyvenimo dalis.
Straipsnyje nagrinėjamas determinizmo principo taikymas istoriografijoje. Autorius teigia, kad materialistinė istorijos samprata yra susijusi su specifiniu determinizmo principo taikymu visuomenės ...raidos aiškinimui. Marksistinė filosofija rado būdą pritaikyti šį principą procesui, ištisai sudarytam iš tikslingų veiksmų. Ji abstrahavosi nuo konkretaus istorijos vaizdo įvairovės ir perėjo prie jos objektyvaus turinio tyrimo. Taip buvo prieita prie visuomenės raidos, kaip ypatingo materialaus vystymosi proceso, sampratos. Materialistinės metodologijos požiūriu, determinizmo principas tiesiogiai taikomas tik aiškinant visuomenės ekonominės struktūros vystymosi santykį su jos egzistavimo sąlygų kitimu. Kitos visuomenės gyvenimo sritys patenka į deterministinio aiškinimo turinį tik jų funkcinių ryšių su šia struktūra aspektu. Konkretizuodamas nagrinėjamosios ekonominės struktūros vaizdą, istorijos mokslas turi atsižvelgti į tai, kad jos specifinį turinį dengia įvairūs visuomeniniai institutai. Istorijos mokslas aiškina veiksnius, sąlygojančius valstybės genezės bei jos struktūrinių formų istorinę įvairovę, ribojamą būtinumo vykdyti specifines ekonomines-socialines funkcijas.
Straipsnyje pateikiami darbinio adaptavimosi bendrieji bruožai. Autorius darbinį adaptavimąsi apibrėžia kaip darbuotojo prisitaikymą prie tam tikros darbinės veiklos rūšies konkrečiomis gamybos ...sąlygomis bei kolektyve susidariusių santykių įsisavinimą. Darbinio adaptavimosi sąvoka iš esmės skiriasi nuo socializacijos sąvokos. Socializacija, kaip asmenybės formavimosi procesas, apima visuomeninių santykių visumą. Darbuotojo socializacija neapsiriboja vien darbo kolektyvu, jo poveikiu. Pateikiami objektyvūs ir subjektyvūs darbinio adaptavimosi kriterijai: pirmieji yra darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, darbinės veiklos rezultatai (išdirbio normų ir darbo užduočių vykdymas, darbo kokybė), iniciatyvumas darbe (dalyvavimas racionalizacijoje, išradyboje), darbo drausmė (socialinė ir technologinė) ir atsakingumas, darbo stažas įmonėje (apibendrinantis objektyvus kriterijus), antrieji – darbininkų pasitenkinimas savo specialybe ir darbu, jo sąlygomis, darbo organizavimu, santykiais darbo kolektyve (vertikaliais ir horizontaliais), darbininkų noras arba nenoras keisti darbovietę. Pastarasis kriterijus laikomas apibendrinančiu subjektyviu darbinio adaptavimosi kriterijumi.
Straipsnyje nagrinėjama laisvalaikio tipologizavimo problema. Straipsno pirmoji dalis buvo skirta aptarti statinei laisvalaikio būklei, o antroji dalis – dinaminei, kuri kelia daugiau metodologinio ...pobūdžio klausimų ir problemų. Tipologijos sudarymas pirmiausia susijęs su teorija, bet svarbus vaidmuo tenka ir empiriniams tyrimams. Teigiama, kad yra dviejų tipų pastovumai – dinaminis ir statinis; juos nustatyti būtina tam, kad esamomis vienodomis sąlygomis jie nekistų. Autorius siekia atskleisti, kokie veiksniai labiausiai sąlygoja skirtingą laisvalaikio leidimą ir nuo ko priklauso vienodas laisvalaikis. Išskiriami ir aptariami trijų tipų veiksnių kompleksai: išorinių, objektyvių veiksnių (gyvenamoji vieta, tradicijos); patiems individams bei jų grupėms būdingų objektyvių veiksnių (demografinės sąlygos, klasinė bei profesinė padėtis, darbo pobūdis ir kt.); subjektyvių veiksnių (vertybinės orientacijos, individualios psichinės savybės). Dėl elementarių priežasčių, susijusių su kartų kaita, socialinėmis gyvenimo sąlygomis, ekonominių priežasčių, darbo pobūdžio, vieni laisvalaikio leidimo tipai išnyksta, kiti atsiranda, todėl laisvalaikio leidimas per tam tikrą laiką pakinta, nors kartais ir visai nežymiai.
Straipsnyje pateikiamas marksistinis požiūris į filosofijos ir gamtotyros santykį. Teigiama, kad marksistinėje-lenininėje filosofinėje literatūroje šio santykio pobūdžio supratimas remiasi šių mokslo ...sričių sąjungos idėja. Gamtotyra yra vieningo žmogiškojo tikrovės pažinimo proceso sudėtinė dalis. Šis procesas turi ir ontologinį, ir gnoseologinį aspektus, kuriems daugiausia dėmesio skiria filosofija. Tai duoda pagrindą bendradarbiauti filosofijai ir gamtotyrai. Filosofija, teoriškai tirdama pažinimo procesą, negali neatsižvelgti į gamtamokslinio pažinimo laimėjimus. Filosofijos ir gamtotyros bendradarbiavimo pagrindą sudaro ne mėginimai pakeisti viena kitą, gvildenant jų kompetencijai nepriklausančius klausimus, o bendrieji teoriniai žmogiškojo pažinimo proceso principai, t. y. metodologiniai klausimai. Daroma išvada, kad filosofiniai gamtotyros klausimai nelaikytini savarankiška filosofijos sritimi. Jeigu filosofijos ir gamtotyros bendradarbiavimo pagrindą sudaro bendro metodologinio pobūdžio klausimų gvildenimas, tai tokius klausimus reikėtų vadinti ne filosofiniais gamtotyros klausimais, o bendraisiais metodologiniais gamtotyros klausimais.
Straipsnyje parodoma, jog materializmas, kaip konkreti tikrovės koncepcija, atlieka bendrojo metodologinio mokslų principo vaidmenį ir reikalauja taikyti mokslo turinio gretinimo su tikrove kriterijų ...kaip mokslo pažangos sąlygą. Šio principo šiuolaikinis dialektinis etapas susijęs su papildomu reikalavimu moksliniuose tyrimuose taikyti vystymosi požiūrį. Analizuojami materijos ir jos judėjimo sąvokų turinio istoriniai pokyčiai. Teigiama, kad materijos sąvoka atlieka metodologinį vaidmenį kaip tam tikra pasaulio vienumo išraiška. Metodologine prasme gamtos daiktų materialumas reiškia tik tai, kad jie priklauso juntamajam pasauliui kaip vienintelei tikrovei. Materijos sąvoka išreiškiamas pasaulio vienumas sudaro metodologinį pagrindą moksliniam jo daiktinės tikrovės aiškinimui. Tos įvairovės susidarymo aspektas materialistinėje filosofijoje išreiškiamas materijos judėjimo sąvoka. Senovės materialistinė filosofija daiktinės įvairovės pagrindu laikė tikrovėje vykstančius kitimo procesus ir bandė aiškinti šių procesų prigimtį. Mechanistinio materializmo požiūriu, tikrovės daiktai yra įvairaus sudėtingumo mechanizmai, kurių pagrindiniai elementai yra nekintamos dalelytės, apibūdinamos vien mechaninėmis savybėmis.
Electrical discharge machining (EDM) is much preferred in modern precision-manufacturing industries owing to its ability to machine any metal regardless of its hardness. However, its constraint is ...that the selected metal should be an electrically conductive material. For the present investigation, an Inconel 718 alloy was selected for EDM, using a TiB2-Cu electrode made with powder metallurgy. Input factors, namely, the pulse current (Ip), pulse-on time (Ton) and gap voltage (Gv) were selected and their output responses were the surface roughness (SR) and material-removal rate (MRR). For the response surface, the Box Behnken technique was preferred when designing the experiments (DoE). An ANOVA test was performed to understand the influence of the selected input factors on the SR and MRR. The RSM integrated with a grey relational analysis (GRA) revealed that the optimal input parameters for better machining characteristics were: Ip = 10 A, Ton = 40 µs and Gv = 50 V. Besides, the results also showed that the pulse current more significantly influenced the output responses than the other parameters. Moreover, an increase in the gap voltage caused surface irregularities on the machined surface. Surface morphology of the machined surfaces was analysed through SEM and EDAX. Moreover, a certain amount of tool-material transfer was noted with the EDAX analysis.
PDF
