Straipsnis skirtas vengrų filosofo ir politinio veikėjo marksisto G. Lukacso (1885–1971) gyvenimo ir kūrybos svarbiausiems bruožams aptarti. Ankstyvojoje jo kūryboje jaučiamas ryškus polinkis į ...estetikos ir literatūros kritikos problematiką. G. Lukacsas abejojo postulatais, kad empirinis pasaulis pažįstamas tik pažinimo kategorijomis, kad žmogaus protui neprieinami kai kurie tikrovės atributai. Kita vertus, jis pripažino neokantinę pažiūrą, kad racionalūs gamtos mokslų metodai gali aiškinti tik išorinį pasaulį, tačiau yra beverčiai estetikos ir moralės sferoje; jų prasmę bei tikslą galima suvokti tik intuicija. G. Lukacsas analizavo ideologijos, sudaiktinimo ir susvetimėjimo fenomenus. Jis mėgino perkelti K. Marxo praktikos sampratą į hėgeliškąją istorijos koncepciją. Jo teigimu, istorinis materializmas ir dialektika sutampa, t. y. sutampa visuomenės subjektas ir objektas. Remdamasis hėgeliška totalybės kategorija jis neigė gamtos dialektiką: gamta yra visuomeninė kategorija, socialinės veiklos dalis. Sudaiktinimo sąvoką G. Lukacsas taikė visoms mąstymo formoms ir taip suabsoliutino susvetimėjimą, paversdamas jį amžina žmogaus būkle.
Šiame straipsnyje siekiama pritaikyti subaltern, postkolonializmo ir popkultūros teorijas analizuojant sovietinio subjekto santykį su oficialia sovietine ideologija ir tradicine, prokatalikiška ...morale. Čia remiamasi pamatiniu subaltern studijų principu – kad subjekto sąmonė nėra tabula rasa, į kurią dominuojantis režimas „įrašo“ pageidaujamas reikšmes, o subjektas geba aktyviai dalyvauti kuriant prasmes. Straipsnyje, remiantis atliktais interviu, analizuojama, kaip ideologijos funkcionuoja kasdienio gyvenimo situacijose ikiteorinio žinojimo lygmeniu vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje.
U radu se na temelju osobnosti, rada i djela (tekstova) povjesničara Mirjane Gross i Erica Hobsbawma nastoji usporediti njihova profesionalna, metodološka, ali i ideološka polazišta, njihove utjecaje ...u kontekstu vremena, posebno druge polovine i kraja 20. stoljeća, kad je historiografija prolazila kroz veće preobrazbe i pokušala se konstituirati kao punopravna društvena znanost, uz čuvanje vlastite kritičke pozicije i autonomije, kao i uz antitetički ples između modernosti i tradicije, revolucije i longue durée kao fenomena i historiografskih pristupa. Gross i Hobsbawm su, zbog sličnih znanstvenih ambicija, dugog profesionalnog staža i ljudskog trajanja, dijelom i zbog tematsko-problemskih sličnosti (pokreti, revolucije, ideologije, nacije, nacionalizmi itd.), (srednjo)europske kulturne formacije i uključenosti u međunarodne teorijske i metodološke rasprave, ponajbolji subjekti za moguće komparativne uvide, posebno u okviru hrvatske historiografije, gdje inače nedostaje sličnih usporedbi između povjesničarki i povjesničara.
1970 m. lapkričio 3 d. mirė filosofijos mokslų kandidatas Tuvija Abinderis. Jis 1945–1962 m. dirbo Vilniaus Aukštojoje partinėje mokykloje, 1962–1965 m. Mokslų akademijos Filosofijos katedroje. Jis ...tyrinėjo demokratinės revoliucijos peraugimo į socialistinę problemas, socialistinės valstybės vystymąsi ir jos vaidmenį kuriant komunizmą, kovojo prieš revizionistinę ir reformistinę ideologiją.
Apžvelgiama Vilniaus universiteto Filosofijos katedros 1972–1975 m. bendrų posėdžių tematika. Filosofai daug dėmesio skiria aktualioms visuomenės ir mokslo raidos problemoms nagrinėti. Visos šios ...problemos yra susijusios su pagrindinėmis šiuolaikinio mokslo raidos tendencijomis. Nemažai sunkumų sudaro gnoseologijos klausimai. Dėl spartaus kitimo ne tik matematikoje, gamtos moksluose, bet ir visuomenės moksluose, kyla sudėtingų tų mokslų metodologijos problemų. Aptarti sociologijos objekto, politinės ideologijos ypatybių, istoriografijos metodologijos klausimai, konstatuota, kad reikia aiškiai skirti istoriografijos ir sociologijos objektus.
1977 m. lapkričio 28 d. buvo surengtas išplėstinis Vilniaus universiteto Filosofijos katedros posėdis, skirtas Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 60-osioms metinėms paminėti. Katedros ...vedėjas E. Meškauskas perskaitė pranešimą „Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos kaip socialistinės revoliucijos specifika“. Pranešėjas teigė, kad būtina skirti istorinį ir sociologinį šios revoliucijos tyrimo aspektus. Buvo kalbama apie socialistinių tendencijų plėtimąsi pasauliniu mastu. Teigta, kad visapusiška, argumentuota šiuolaikinės revoliucinės epochos procesų analizė yra būtina jaunimo idėjinio auklėjimo sąlyga.
Straipsnis skirtas vienam svarbiausių materialistinio istorijos aiškinimo skyrių – teorijai apie ideologiją, kaip specifinę visuomeninės sąmonės formą. Ikimarksistinė filosofija, aiškindama visuomenę ...bei jos istoriją, rėmėsi atskiru individu, kuris, siekdamas patenkinti savo poreikius, užmezga ryšius su kitais individais. K. Marxas pirmasis sukritikavo tokią poziciją ir savo ekonominiuose tyrinėjimuose teigė, kad vadovaujantis šiuo požiūriu nebuvo galima sukurti visuomeninės būties ir ją atitinkančios visuomeninės sąmonės sąvokų. Metafizinis išorinio pasaulio atsispindėjimo žmogaus sąmonėje aiškinimas buvo vienas iš silpniausių ikimarksistinių materialistų teorijoje, dėl to materialistinės atspindžio sąvokos jie negalėjo pritaikyti viso sąmonės turinio analizei, įvairių jos formų tyrimui. Visuomeninės sąmonės, gamtos ir visuomenės mokslų ideologijos lyginamoji analizė atskleidžia ne tik šių objektyvios tikrovės dvasinio įsisavinimo formų skirtumus, bet ir jų vienybę, kurią sąlygoja mokslinės-filosofinės pasaulėžiūros galimybė materialistiškai aiškinti istoriją. Šią galimybę realizavo marksizmas, įrodęs, kad ji atsiranda ir vystosi socialistinėje ideologijoje.
Straipsnyje nagrinėjamos feodalizmo laikotarpio Katalikų bažnyčios atstovų (Aurelijaus Augustino, Tomo Akviniečio, P. Abelardo ir kt.) pažiūros į krikščionybės socialinius principus ir religinę ...toleranciją. Teigiama, kad Katalikų bažnyčia feodalinius ekonominius santykius sankcionavo kaip duotus Dievo. Politiniai, teisiniai, filosofiniai klausimai dažniausiai buvo sprendžiami remiantis tik teologija. Dogmatinis tikėjimo turinys buvo privalomas visiems be jokios individualios interpretacijos: bet koks kitas šių dogmų aiškinimas ir supratimas buvo laikomas tiesioginiu ar slaptu pasikėsinimu į socialinę santvarką ir bažnyčią. Susidorojimas su kitaminčiais eretikais, prievartos priemonės, taikomos kitų tikėjimų žmonėms, buvo įprasminamos kaip jų sielų gelbėjimas. Visuomenėje, kurios pagrindinė ideologija buvo religija, religinė tolerancija buvo iš esmės neįmanoma. Visi visuomeniniai politiniai judėjimai neišvengiamai buvo religinio pobūdžio. Tai lėmė religijos privilegijuotą padėtį visuomenėje.
Straipsnyje nagrinėjami religijos esmės klausimai pirmųjų Lietuvos marksistų (V. Kapsuko, Z. Angariečio, S. Matulaičio ir kt.) darbuose. Jie nesitenkino konstatavimu, kad religinės pažiūros yra ...gnoseologiškai iškreiptas, fantastinis tikrovės atspindys, bet mėgino religiją paaiškinti moksliškai. Lietuvos pirmieji ateistai marksistai pirmąkart Lietuvos ateistinės minties istorijoje religiją apibrėžė kaip sudėtingą visuomenės antstato reiškinį, akcentuodami pagrindinius struktūrinius jos elementus: religinę sąmonę, religinius santykius, religines organizacijas ir religinį kultą arba apeiginių veiksmų visumą. Religiją sąlygoja ekonominė bazė, šis determinavimas vyksta per religinę sąmonę. Dievą jie suprato kaip žmogaus sąmonės produktą, iškreiptos fantazijos vaizdinį. Kritikuodami religijos dogmą apie nemirtingą sielą, ateistai moksliškai aiškino žmogaus psichikos procesus. Nepaisant to, kad didžioji marksistų ateistų dalis religiją traktavo vien tik kaip ideologiją, gerėjantis materialistinis supratimas leido jiems efektyviai kritikuoti tiek objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius idealistus ir jų pažiūras į religiją bei jos esmę.
Straipsnyje aptariami sociologo Karlo Mannheimo (1893–1947) gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Teigiama, kad svarbiausias jo įnašas į XX a. socialinę mintį yra žinojimo sociologija. Kaip ...istorizmo šalininkas, K. Mannheimas teigė, kad kiekviena visuomenė ir epocha turi savitą kultūrą, o kiekvienas žmogaus kūrinys yra tos kultūros dalis. Socialinių mokslų objektas negali būti izoliuotas nuo tam tikro apibrėžto konteksto, kuriame pripažintos įvairios vertybės, veikia kolektyviniai nesąmoningi valios impulsai ir pan. Žinojimas iš esmės visada yra kolektyvinis: jis atsiranda bendrame grupės gyvenimo procese, kuriame kiekvienas individas įgyja savo žinojimą per bendrą likimą, veiklą ir bendrą sunkumų įveikimą. Egzistuoja tokie mąstymo tipai, kurių negalima adekvačiai suprasti, neišsiaiškinus jų socialinių šaknų. Mąstymas yra egzistenciškai sąlygotas, ir tik empiriniai tyrimai gali atskleisti koreliaciją tarp gyvenimo situacijos ir mąstymo proceso. Žinojimo sociologija įteisino vadinamojo atsiribojimo metodologinę procedūrą įvairiems mąstymo stiliams nagrinėti. Šioje sociologijoje idėjų turinį siekiama susieti su jo atsiradimą sąlygojusia socialine struktūra.