Straipsnyje teigiama, kad dorovės pažinimas yra sąlygotas praktinių prielaidų, kurios postuluojamos kaip tam tikros vertybės. Iškyla prieštaravimas tarp etikos normatyvinės prigimties ir jos ...moksliškumo, taip pat atsiranda metaetikos sukūrimo būtinybė. Dorovinis vertinimas yra pirminis teorinio pažinimo atžvilgiu, nes kyla iš jo praktinių prielaidų. Marksistinė etika išvengia tokios prieštaringos alternatyvos, nes bendroji marksistinė socialinė metodologija pagrindė vertybių problemos ir etikos socialinių prielaidų tyrimo mokslinės prieigos principus. Šių problemų išsprendimo išeities taškas yra iš visuomeninių santykių susvetimėjimo kylančių pasekmių analizė. Klasinėje visuomenėje objektyviai susidaro tam tikras neatitikimas tarp dorovės principų formavimosi ir jų subjektyvaus įsisąmoninimo. Etikos teorija, laikydama visuomenės praktinius poreikius mokslinio aiškinimo pradiniu tašku, juos pagrindžia ir taip klasiniam vertinimui suteikia visuotinio vertinimo formą. Etikos teorijos praktinis suinteresuotumas kyla iš objektyvių klasinės visuomenės egzistavimo sąlygų ir negali būti panaikintas remiantis klasinės visuomenės praktinėmis prielaidomis.
Recenzija skirta Česlovo Kalendos knygai „Dorovės samprata“. Pirmame skyriuje aprašomas dorovės atsiradimas pirmykščių žmonių gyvenimo sąlygomis. Knygos autorius skiria pirmykščius papročius ir ...dorovę, pastarąją laikydamas labiau išsivysčiusių žmonių elgesio reguliavimo būdu. Tai lėmė didesnis žmonių sąmoningumas, savarankiškumas, gebėjimas patiems spręsti ir atsakyti už savo poelgius. Pirmykštės dorovės turinį nulėmė visuomeninio pobūdžio vertybės: giminės narių solidarumas, kolektyvizacija. Aptariama dorovės samprata klasinėse visuomenėse. Pažymima, kad klasinės visuomenės narių materialios gyvenimo sąlygos lėmė ir jų tarpusavio santykių pobūdį. Keliamas dorovės pažangos klausimas, kurį autorius sieja su visuomenės pažanga ir teigia, kad dorovė padeda kurti ir įtvirtinti visuomeninius santykius. Paskutiniame skyriuje dorovė išdėstoma ideologinės kovos kontekste.
Straipsnyje analizuojama socialinės psichologijos samprata, jos objektas, metodai, teorinis statusas bei jos taikymo istorijos tyrimuose galimybės. Teigiama, kad tyrimo objektas yra grupinė ...(kolektyvinė, masinė) psichologija, kuri pasireiškia kaip bendros veiklos pagrindu atsirandantis tarpusavio psichologinis bendrumas, taip pat psichinė individo padėtis kolektyve ir jo elgesio ypatybės. Socialinės psichologijos objekto turinį arba jos kategorijas sudaro reikmės, interesai, jausmai, nuotaikos, įpročiai, papročiai, tradicijos, mados, susižavėjimai, įsitikinimai, valia, visuomeninė nuomonė. Socialinė psichologija labiau už ideologiją priklauso nuo ekonominių-socialinių sąlygų, todėl ji judresnė, joje stipriau pasireiškia stichiniai elementai. Ideologija, mokslas ir socialinė psichologija atspindi tam tikros epochos visuomenės sąmonę. Socialinės psichologijos uždaviniai yra susiję pirmiausia su priežastingumo istorijoje supratimu, taip pat su visuomenės struktūrine analize. Daroma išvada, kad socialinės psichologijos problemų sprendimas istorijos tyrimuose padeda objektyviau atskleisti visuomenės vystymosi dėsningumus, spręsti bendrus istorijos metodologijos klausimus.
Publikacijoje apžvelgiama žinojimo sociologijos disciplinos raida, pateikiamos svarbiausios jos nagrinėjamos sąvokos ir tyrimo tikslai. Teigiama, kad tikrovė yra sociališkai konstruojama ir kad ...žinojimo sociologija turi analizuoti šio konstravimo procesus. Ji turi aiškinti ne tik empirinę žinojimo įvairovę visuomenėse, bet taip pat ir procesus, dėl kurių bet kuris žinojimas tampa sociališkai pripažinta tikrove. K. Marxo tezė, kad žmogaus sąmonę apsprendžia jo socialinė būtis, tapo bazine žinojimo sociologijos teze. Terminą „žinojimo sociologija“įvedė M. Scheleris. Jis teigė, kad visuomenė lemia idėjų būtį, bet ne jų prigimtį ir pabrėžė individualaus žmogiškojo žinojimo aprioriškumą, kuris prasmės sistemą įgyja visuomenėje. K. Mannheimas teigė, kad visuomenė sąlygoja ne tik žmogiškosios idealizacijos formą, bet ir turinį. Jam svarbiausias buvo ideologijos reiškinys. Skyrė partikuliarinės, totalinės ir bendrosios ideologijos sąvokas. R. Mertonas siekė sujungti žinojimo sociologijos ir struktūrinės funkcinės teorijos pozicijas. Autoriai išplečia šios sociolgijos tyrimo objektą teigdami, kad ji turi tirti ne tik idėjų istoriją, bet viską, kas visuomenėje laikoma žinojimu.
Straipsnyje teigiama, kad žmogiškąjį pasaulį galima paaiškinti remiantis tik žmogaus esmės filosofine teorija. Marksistinėje filosofijoje ši esmė apibrėžiama remiantis žmogaus ir visuomenės santykių ...analize. Autorė teigia, jog jei klasinę visuomenę traktuosime individo požiūriu, tai šiuos santykius apibrėšime kaip susvetimėjusius. K. Marxo atlikta susvetimėjimo analizė yra individo laisvės klasinėje visuomenėje, o ne pačių klasinių santykių analizė. Susvetimėjimas yra klasinei visuomenei būdinga savybė sukurti tokias socialines jėgas, kurių žmonės negali valdyti ir kurios pačios valdo žmones kaip jų asmeniniam gyvenimui svetimos jėgos. Jos yra trejopo pobūdžio: ekonominio (prekių ir pinigų pasaulis), politinio (valstybė) ir ideologinio (dvasinių vertybių pasaulis). Ekonominį susvetimėjimą sąlygoja žmogaus santykis su gamybos priemonėmis, dėl kurio prekės ir pinigai tampa stabais. Politinis susvetimėjimas susijęs su valstybe, kaip klasinės visuomenės organizacijos forma. Susvetimėjimas formuoja prieštaringą asmenybę: žmogus yra socialinė būtybė, bet jo socialinė esmė jam svetima, dėl to prieštaringa tampa žmogaus laisvė, asmenybės elgesio motyvai.
Straipsnyje analizuojama marksistinė (mokslinė) ideologijos samprata. Socialinę tikrovę iškreipianti ideologinė pažiūra gali būti įveikta tik peržengiant struktūrines klasinės visuomenės ribas. ...Socialistinių visuomeninių santykių turinys nereikalauja ideologinės transformacijos: socialinei teorijai belieka moksliškai įrodyti objektyvų istorinės socializmo perspektyvos būtinumą. Marksistinė socializmo teorija, tapdama idėjiniu revoliucinio darbininkų judėjimo ginklu, tampa ir socialinių vertinimų pagrindu, atlieka ideologines funkcijas, tačiau nepraranda griežtai mokslinės teorijos pobūdžio. Teigiama, kad mokslinė ideologija savo metodologija ir socialiniu vaidmeniu sudaro naują ideologijos tipą. Jos vertinimai yra tiesiog pagrįsti realiais visuomenės raidos poreikiais, neapeliuojant į abstraktų teisingumą ir nekonstruojant abstrakčių socialinio santykiavimo principų. Ideologiniai visuomeninės veiklos motyvai dėl to praranda išorinio privalėjimo pobūdį. Socialiniai tikslai grindžiami moksline tolesnės visuomenės raidos perspektyvų prognoze, o veiklos programos tampa konkrečiais socialiniais projektais, prieinamais paprastai mokslinei kontrolei.
Mokymo procese, kurį reikia suprasti kaip tam tikrų žinių įgijimo, sugebėjimų plėtojimo bei komunistinio auklėjimo kompleksą, vis didesnę reikšmę įgyja studentų dialektinio-materialistinio mąstymo ...įgūdžių ugdymas. Toks mąstymas svarbus studento asmenybės formavimuisi. Metodikos požiūriu, pirmiausia tai pasiekiama pažinimo užduotis formuluojant kaip problemas. Pats studijavimo procesas turi sudaryti grandinę užduočių, kurias studentai privalo aktyviai spręsti. Svarbu taikyti ir tuos tyrimo metodus, kurie didaktiškai dar nesuformuluoti. Metodikos klausimų negalima spręsti subjektyviai. Juos reikia spręsti remiantis objektyviais reikalavimais, kuriuos kelia marksizmo-leninizmo mokymo programa. Pabrėžiami šios programos dalykiniai ir metodiniai reikalavimai: įsitikinimų formavimas studijuojant marksizmo-leninizmo pagrindus; žinių įsisąmoninimo proceso realių dėsningumų atskleidimas; polemikos su įvairiomis buržuazinės ideologijos atmainomis metodologinės problemos; tyrimai, kaip pereinama nuo tam tikrų veiklos formų ar tipų prie kitų, kai studijas pradeda vidurinių mokyklų absolventai; metodologinių principų reikšmė mokymo ir studijavimo procso formavimui.
E. Krakausko filosofijos mokslų kandidato disertacijoje „Žmonių santykių susvetimėjimas ir jo atsispindėjimas ideologijoje klasinės-antagonistinės visuomenės sąlygomis“ analizuojamas valstybės, ...visuomenės ir individo susvetimėjimas.
Članek poskuša misliti ideologijo niti na ravni vsebine misli niti na ravni diskurza, temveč na ravni delovanja, ki je - to bo osnovna teza članka - prvič, večinoma nediskurzivno in, drugič, v 21. ...stoletju odločilno tehnološko določeno. V nasprotju s klasičnimi ideološkimi formacijami 19. in deloma še 20. stoletja ideologija danes ne deluje več na ravni razmerja med posameznikovim umom in dominatnimi diskurzi, prav tako ne deluje več kot oblika subjektivacije, temveč drugje in drugače, na ravni, ki je tehnološko posredovana in infrasubjektivna. Takšno delovanje ideologije - ki poteka na (mikro)ravni afektov - obide procese subjektivacije in interpelacije ter raven verjetja, pomena in medijskih reprezentacij.
Te spremembe tudi »reprogramirajo« delovanje kognitivnih procesov posameznikov in odločilno vplivajo na izobraževanje, saj nekdanjo prevladujočo obliko »družbene zavesti«, ki je bila linearna in kavzalna, nadomeščajo nove oblike družbene zavesti, prilagojene novim medijskim tehnologijam in praksam.
This paper aims to explore ideological conflicts related to the attempted implementation of the Complete Curricular Reform in Croatia. This analysis is used as a basis for the evaluation of the ...process of conservative modernisation, as theorised by Michael Apple. The paper is based on the case study methodology and qualitative content analysis. The analysed contents were articles from the three most widely read news sites in Croatia, websites of prominent actors and the document of the National Curriculum Framework. The paper argues that the representatives of all groups pushing for a conservative modernisation were part of the public debate, but they were not all equally represented, nor did they demonstrate all the characteristics identified by Apple. The most prominent groups in the debate were the mutually related groups of neo-conservatives and (religious) authoritarian populists, who are committed to preserving the Croatian identity and the Christian tradition in education. Although the analysis identifies many elements of conservative modernisation, these are still not sufficient to fully confirm its presence in Croatia. Specifically, what is missing is a greater influence of the neoliberal policy in education that would be included in market competition. However, it seems that Croatia is moving in that direction.
PDF
