Straipsnyje analizuojamas F. Nietzsche’s požiūris į klasikinio mąstymo paradigmą. Remiantis Nietzsche’s „valios siekti galios“ teorija, numatančia tik genealoginį, tipologinį ir simptomologinį ...pasaulio supratimą, siekiama parodyti, kad klasikinio mąstymo prigimtis yra ne racionali loginė, bet metaforiška. Todėl racionali klasikinio mąstymo raiška Nietzsche’s „galios“ filosofijoje atsiveria tik kaip niekada nepašalinamo pirmapradžio metaforiškumo liekana, kaip metaforiškumo suakmenėjimas ar neteisėta užmarštis ir kaip tik todėl racionalus klasikinis mąstymas Nietzsche‘s požiūriu ir negali apeliuoti į jokią universalią Tiesą, į jokį universalųjį pasaulio pažinimą, kylantį iš kokio nors vieno metafizinio pradžios taško. Straipsnyje siekiama parodyti, kokiomis sąmonės architektūrinėmis metaforomis Nietzche aprašė klasikinį mąstymą ir kokia šio mąstymo simptomatika nagrinėjant jį iš „valios siekti galios“ interpretatyviųjų ir metaforinių pozicijų.
Publikacijoje nagrinėjamas idėjos ir ideologijos santykis, sociologinės interpretacijos problema, išskiriami jos tipai. Teigiama, kad sociologinis požiūris į dvasinius turinius yra ypatingas idėjų ...išorinio nagrinėjimo būdas. Dvasinio turinio funkcionalizacija už jo esančios būties struktūros prasmių požiūriu suteikia šiai dvasinei struktūrai naują prasmę. Skirtumas tarp idėjos ir ideologijos yra pasirenkamų fundamentaliai skirtingų nagrinėjimo būdų arba nuostatų tų pačių dvasinių turinių atžvilgiu rezultatas. Pateikiama interpretacijų tipologija: skiriamos vidiniu nagrinėjimu pagrįstos (ideologinės) ir išoriniu nagrinėjimu pagrįstos interpretacijos. Pirmosios skirstomos į subjektyviai numanomos prasmės, objektyvias interpretacijas, interpretacijas kitos sistemos požiūriu, prasmės genezės, idėjų istorines, dokumentines interpretacijas, racionalizuojančias visumos rekonstrukcijas, interpretacijas, pagrįstas imanentine ideologine visuma, antrosios – į priežastinių aiškinimų tipus, idealistines, pozityvistines, individualios ir kolektyvinės supratumo psichologijos, interpretacijas, pagrįstas prasmę turinčia būties visuma ir kt.
Straipsnyje nagrinėjamas dažnuminės tikimybės interpretacijos ir redukcionistinės programos santykis. Aptariamas loginių pozityvistų požiūris į dažnuminę tikimybės interpretaciją. Teigiama, kad R. ...Misesas sumaišo teorinius ir empirinius elementus. Dažnuminės tikimybių teorijos empiriškumas yra labai iliuziškas. Eksplicitinis tikimybės apibrėžimas ne tik sukomplikuoja teoriją, bet ir nenurodo teorijos ir empirinės tikrovės ryšio. Tikimybės reikšmės faktiškai nustatomos tik iš baigtinių bandymų serijų, ir jų nustatymo procedūra nėra ir negali būti susijusi su perėjimu prie ribos. Dažnuminė teorija nėra pranašesnė už tas aksiomines tikimybių teorijas, kuriose pasitenkinama implicitiniu termino apibrėžimu. Tikimybės priskyrimas ireguliariai sekai yra susijęs su aktualios begalybės sąvokos vartojimu, t. y. teorija, pretenduojanti į empirinę, vartoja griežtesnes prielaidas negu reikalingos nagrinėjant įprastinių matematinių sekų konvergenciją.
Straipsnyje apžvelgiami natūraliųjų, mokslinių ir dirbtinių kalbų objektyvūs statusai ir bandoma atsakyti į klausimą, kiek pagrįsti mėginimai dirbtinę kalbą traktuoti kaip natūraliosios kalbos ...idealizaciją (modelį). Dėstomi struktūriniai dirbtinės kalbos sudarymo programos principai. Teigiama, kad sisteminga kalbos teorija turi būti pirmiausia semantinio pobūdžio teorija, t.y. teorija, apimanti bendrą reikšmių sistemą ir atsižvelgianti į realų reikšmių – verbalinių ir neverbalinių – įgijimo ir jų funkcionavimo procesą. Verbalinės išraiškos neapibrėžtumas yra natūrali kalbos įsisavinimo mechanizmo pasekmė. Reikšmės neapibrėžtumas yra natūrali reikšmių tarpusavio interpretavimo (apibrėžimo) išdava: interpretuojanti reikšmių sistema negali duoti reikšmės (jų komplekso), kuris įgalintų visišką pretenduojančios į sistemą reikšmės interpretaciją, o nevisiška interpretacija reiškia dalinį neapibrėžtumą.
The history of philosophy, seen as an activity of perpetual rereading of philosophy’s past in the light of new contexts, always has to be faced with the interpretative methodological challenges of ...its own time. The contemporary interpretation of the Presocratics has to: give anew an answer to the question of what represents the Presocratic philosophy; determine the interpretive approach in accordance with the methods that are used during that process; evaluate how much today’s world view can digress from historic-philosophical reality; but also establish minimum standards for methodologically appropriate interpretation. Within this theoretical framework, through detecting some contemporary interpretative tendencies of the Presocratic philosophy, this text problematizes the identity of the Presocratics, analyzes the approaches of “philosophical synthesis”, “philological analysis” and “philosophical analysis”, brings out the endeavors for overcoming certain interpretive stereotypes, but also lays down the founding conditions for a methodologically opportune interpretation. In addition, this paper points out, analogously to the view-point that philosophy is an open and endless process, the opinion that history of philosophy, as immanently philosophical discipline, cannot lay down permanent methodological standards.
The aim of this paper is to show how and why the method of radical interpretation can solve the problems that are formulated in a variety of sceptical scenarios. First of all, the method of radical ...interpretation deprives Cartesian sceptical scenario – both in its traditional and more recent versions – of the status of philosophical problem appealing to the difference between intended and unintended lies. The paper also formulates an argument in favour of expanded version of naturalized epistemology due to the introduction of social factors. In particular, there are always at least two necessary limitations imposed by the communication of our hypothesis about knowledge and delusion. In addition, the article explains the need of a moderate externalism (both perceptual and social) for the variants of Descartes and Hume’s sceptical scenario.
In collected fragments, by using speculation author attempts to safeguard a paradoxal right of music to its own secrecy/mystery, against every scientific, conceptual, and musicological reductionism ...and forgery of the way of being of music, convinced that the music disappeared within the musicological findings “about” music. The key of the tehne hermeneutike can be understood through this thought: in the inaudiable being of silence the audiable being of music can be heard; and vice versa. Silence is the inaudiable element of music and every relevant music has its own “silence”, and vice versa. Thus, thinking in respect to music, and then about the music, means to “un-veil” the “veiled” of music as music, from this or that side of this or that, of this or that style, of this or that performance, in other words, continuously urging to discover what cannot be said about in music. In this sense, for the author, the truth of music (in the complete sense), speaking with Schelling, is musicologically unattainable because by its very nature in actu – is de potentia.
Atlikus tyrimą nustatyta, kad sovietiniais metais restauruojant ir rekonstruojant pastatus Lietuvoje trūkstamų dalių atkūrimo problemos priklausomai nuo autentiškos medžiagos kiekio buvo sprendžiamos ...keliais būdais. Mokslinių tyrimų informacija - pats tiksliausias architektūros tyrimais ar objektyvia vaizdine medžiaga pagrįstas atkūrimas atskleidžiant tikslų buvusį fragmento vaizdą. Taip atkurtos trūkstamos dalys padeda sugrąžinti sunaikintą kompoziciją. Mokslinių tyrimų inspiruotos loginės interpretacijos atveju fragmentui visiškai atkurti mokslinės informacijos neužtenka, trūkstami duomenys gaunami atliekant matematinius skaičiavimus. Šiuo atveju negalima tiksliai nustatyti, kiek atkurtoji informacija atitinka buvusį vaizdą ir kiek toks veiksmas atliepia tarptautines paveldotvarkos nuostatas. Kiti du naudoti būdai akivaizdžiai prieštarauja tarptautinės paveldotvarkos nuostatoms. Mokslinių tyrimų ir kūrybinio interpretavimo derinio atveju išlikusių autentiškų fragmentų neužtenka objektui visiškai atkurti, todėl, siekiant kompozicinės vienovės, trūkstamos fragmentų dalys sukuriamos. Kūrybinės interpretacijos atveju autentiška informacija tik parodo, kad konkrečios detalės būta, tačiau duomenų apie jos išvaizdą nėra, - tada toji detalė sukuriama. Reikia akcentuoti, kad pastatuose, kuriems buvo atlikti paveldotvarkos darbai, vizualiai neįmanoma atskirti autentiškų formų pakartojimų ir XX a. pab. interpretacijų, dėl to savo prasmę praranda viena iš svarbiausių - pažintinė - vertė.
U prvom dijelu članka prikazuje se konkretan primjer znanstvene suradnje hrvatske znanstvenice dr. Jelke Radauš Ribarić i njezina slovenskog kolege i prijatelja akademika Milka Matičetova na temi ...nazivlja i simbolike narcisa. Na osnovi pronađene korespondencije iz 1977. godine razmatraju se njihova promišljanja zasnovana na jednakim etnološkim smjernicama toga doba. U najopsežnijoj cjelini naslovljenoj "Nova interpretacija teme" autorica nudi novu obredno-mitološku interpretaciju običajnih proljetnih praksi s izvorom, lipom i narcisama u Vodicama u sjevernoj Istri. Nekadašnji jurjevski ophod, očuvan tamo u obliku dječjeg folklora u proljetnom darivanju narcisama izvora i bogiča na lipi, interpretiran je kao odraz, ostatak (pra)slavenskog, ujedno i pretkršćanskog obreda. Nazivlje za narcise – jurjevke i Marijine palčke / Maričice – autorica tumači jednakim interpretativnim kontekstom.
Franjevačke crkve u Istri i na otocima Kvarnerskog zaljeva (Krku, Cresu, Rabu i Pagu), građene od sredine 13. do kraja 16. stoljeća, arhitektonska su ostvarenja koja upotrebljavaju tip tzv. ...propovjedničke crkve. Upravo taj tip crkve, jednostavne jednobrodne građevine s drvenim stropom ili otvorenim grednjakom i svetištem realiziranim u obliku svedene četverokutne apside, odražava učenja Franje Asiškoga, osnivača Reda, koja su dosljedno naglašavala jednostavnost, skromnost i siromaštvo. Franjevačke crkve
proučavanog područja bile su predmetom istraživanja domaćih i stranih znanstvenika različitih profila i interesa. Međutim, izostala je sustavna obrada arhitektonskih tipova vjerojatno stoga što franjevačke crkve ne pokazuju osobito razvijene oblike tlocrta koji bi privukli pozornost istraživača. One su građene uz poštivanje krajnje racionalnih graditeljskih načela, a njihovi oblici, uglavnom, slijede zadane norme.
U ovome radu analizirat će se franjevačke crkve, građene od sredine 13. do kraja 16. stoljeća, u Istri i na otocima Kvarnerskog zaljeva: crkva Sv. Franje u Puli, crkva Sv. Franje u Poreču, crkva Sv. Franje u Krku, crkva Navještenja Blažene Djevice Marije na Košljunu, crkva Sv. Marije Magdalene u Poratu (Krk), crkva Sv. Marije u Glavotoku (Krk), crkva Sv. Franje u Cresu, crkva Sv. Bernardina u Kamporu (Rab), crkva Sv. Franje u Komrčaru (Rab) i crkva Sv. Frane u Pagu. Navedene crkve interpretirat će se s obzirom na oblikovanje masa i konstrukciju, te (pre)poznate graditelje-majstore, potom prikazat će se njihova zastupljenost u dostupnim znanstvenim i stručnim radovima hrvatskih i inozemnih autora i, naposljetku, predložit će se tipološka klasifikacija tih crkava temeljena na oblikovanju njihovih prostornih i tlocrtnih jedinica, dakle lađa i apsida, te na načinu njihova svođenja.
PDF
