Straipsnyje analizuojamas supratimo problemos formulavimas F. Schleiermacherio hermeneutikoje. Eksplikuojami svarbiausi jo hermeneutikos metodologiniai principai: supratimas tiriamas kaip būdas ...atpažinti, surasti prasmę, tariant, kad ieškoma prasmė duota iki supratimo vyksmo ir kad ji gali būti atpažinta. Teisingiausias inerpretuojamo teksto supratimas – jo prasmingumo kartotė, recepcija. Supratimo vyksmo mechanizmas suprantamas neistoriškai pagal I. Kanto transcendentalinio subjekto sampratos pavyzdį. Supratimo procesas nepaklūsta istorijai, jo dėsningumai yra duotos prasmės identifikacijos prielaida. F. Schleiermacherio hermeneutikoje sprendžiamos dvi supratimo problemos: kaip suprasti tai, kas ir kaip pasakyta (gramatinis supratimo lygmuo); kaip suprasti tai, kas ir kaip norėta pasakyti (psichologinis lygmuo). Tvirtindamas psichologinės (subjektyvios, divinacinės) interpretacijos būtinybę, hermeneutas apčiuopė universalų supratimo bruožą – jo prasminį vienį. Subjektyvios (psichologinės) interpretacijos svertas – tai autoriaus sumanymo analizė. Aptariama F. Schleiermacherio įtaka šiuolaikinei hermeneutikai.
Straipsnyje siekiama glaustai apibūdinti lietuvių mąstytojo Vydūno pasaulėžiūrą, konstatuoti jo filosofinės sistemos ir tradicinės Indijos filosofijos konceptualinius ir kompozicinius ryšiai, aptarti ...pagrindines nagrinėjamo autoriaus mąstysenos linkmes. Indijos ir Vydūno filosofijų architektonika yra vieninga: abiem būdinga tie patys mąstymo principai (ontologiniai, gnoseologiniai) ir vienodas (keturlypis) problematikos dėstymas. Tematinių grupių (bendrosios ontologinės problemos, sprendžiančios būties sandarą; specialiosios ontologinės problemos, nusakančios ontologinių parametrų įtaką bei svarbą žmogui; gnoseologinės ir soteriologinio pobūdžio problemos) išsidėstymas nėra chaotiškas, bet susietas prasminio priežastingumo ryšiais. Straipsnio pabaigoje schematiškai pateikiamas bendras Vydūno filosofijos metodologinis karkasas. Egzistuoja būties įvairovę siejanti savybė, kuri yra imanentinė visoms esamybės apraiškoms. Žmoguje ji reiškiasi sąmonės pavidalu, kitur – sąmoningumo užuomazga (suvokiamumu, judėjimu ir kt.). Medžiaga, kuri nėra sąmoningumas, neegzistuoja, todėl pasaulis yra tik įvairių sąmonės lygmenų junginys.
Straipsnyje, remiantis endogeniniu postkomunistinės Lietuvos socialinio kismo modeliu, tvirtinama, kad, pirma, tarybinis „inteligentijos tarpsluoksnis“ – struktūrinis distributyvinės ekonomikos ...socialinis sandas – buvo pagrindinis postkomunistinės revoliucijos dalyvis jos ankstyvuoju, t. y. revoliuciniu, laikotarpiu. Vėlyvuoju – evoliuciniu – laikotarpiu dėl transformacijos, viena vertus, į palyginti menką petit bourgeoisie ir, kita vertus, į gausėjančius specializuoto žinojimo sluoksnius, inteligentija vis labiau praranda savo revoliucinamąjį vaidmenį, užleisdama jį naujiesiems politiniams, intelektualiniams ir ekonominiams elitams. Tačiau, antra, socialinės morfologijos kaitos pobūdį lemia ne tik endogeninių, bet ir egzogeninių faktų samplaika, t. y. ne tik Lietuvoje užsimezgantys, bet ir jai primetami nūdienio pasaulio realijos ir procesai. Šiuo požiūriu antroji Lietuvos Respublika pasitinka XXI amžių vis labiau postmodernėjanti. Pateikiamos pagrindinės postkomunistinio bendrabūvio ir jo genezės charakteristikos. Pagrindinis normatyvinis postkomunistinės revoliucijos matmuo – pilietinė pareiga, arba pilietinė dorybė. Šios revoliucija – tai pilietinės visuomenės revoliucija, atvėrusi politinio pilietiškumo bendrabūvio dimensiją.
Straipsnyje analizuojama J. Habermaso performatyvaus individualumo samprata. Teigiama, kad ši samprata yra prieštaringa, nes joje nepakankamai atsižvelgta į reflektyvųjį performatyvumo metmenį. Ši ...samprata nėra universali – ji tinka tik tam tikros konkrečios hermeneutinės situacijos apibūdinimui. Etinis J. Habermaso performatyvumo principas yra ne kas kita kaip istorinė socialinė reflektyvaus ego cogito (įgalinusio antropocentrinę epistemologiją) performatyvumo interpretacija. Ego unikalumo analizė virsta socialine intersubjektyviai identifikuojamo kalbinio elgesio analize. J. Habermaso performacija yra istorinė socialinė naujųjų laikų epistemologinio ego interpretacija, kuri įveikia solipsizmą pasiremdama apriorinio intersubjektyvumo prielaida. Tai reiškia savo unikalumą reflektuojančio ego redukciją į intersubjektyviai konstituotą kalbinį aktą bei jo ontologizaciją, t. y. buvimą vien tik istoriškai susiklosčiusio bendravimo pavidalais. Daroma išvada, kad postmodernūs mėginimai įveikti modernios epistemologijos naratyvus yra tos pačios moderniosios epistemologijos atmainos.
Straipsnyje, analizuojant pilietinės visuomenės sąvokos vartoseną, teigiama, kad reikia skirti, profesionalaus filosofinio diskurso vartotojo požiūriu, „techninį“ šios kategorijos vartosenos įvairumą ...(pilietinė visuomenė sensus stricto) nuo paprastesnės, grubesnės, apytikrės ar tiesiog instrumentinės šio termino prasmės (pilietinė visuomenė grosso modo). Straipsnyje bandoma pateikti darbinę ar instrumentinę šio teorinio konstrukto traktuotę atsiremiant į subendrintą „pilietinės dorybės“ ir „pilietinio visuomeniškumo“ tradicijų horizontą. Teigiama, kad adekvati pilietinės visuomenės sensus stricto samprata turėtų traktuoti pilietinę visuomenę kaip nuolat kintantį įvairių politinių ir socialinių judėjimų bei kontrjudėjimų darinį, daugiau ar mažiau vienijamą nuolat besikeičiančių fundamentaliųjų kultūrinių, politinių ir moralinių vertybių. Toks bendrų vertybių raizginys neturėtų būti suvoktas kaip sąrašas, kuriame išvardytos savybės būdingos visiems ar daugumai pilietinės visuomenės narių – jį veikiau reikėtų aprašyti L. Wittgensteino šeiminių panašumų koncepcijos terminais. Konkretesnė šios sąvokos prasmė visada priklausys nuo jos teorinės interpretacijos tam tikrame teorinio diskurso kontekste.
Straipsnyje analizuojamos radikalios komunistinės modernizacijos kultūrinė ir politinė įtaka demokratijos raidai posovietinėje Lietuvoje ir pokomunistiniame pasaulyje apskritai. Teigiama, kad ...totalitarinis marksizmas suprastinas ne kaip modernizacijos varžymo, bet kaip smarkaus jos greitinimo padarinys, nulemtas turbomodernizacinių siekių. Istorinė postkomunistinės būties specifika ir yra jos turbomodernizacinė patirtis. Komunistinės turbomodernizacijos paveldas yra kliuviniu liberalios demokratijos įsigalėjimui tiek ir taip, kiek ir kaip jis stabdo politiškumo sklaidą, kartu jis yra tokio įsigalėjimo paskata tiek, kiek pajėgia švelninti paveldėto ir keičiamo bendrabūvio taisyklių ir struktūros kismą, socialinės suirutės apraiškas pagelbėdamas ne tik postkomunistinės visuomenės stabilumui, bet ir komunistinio bendrabūvio normų dekonstrukcijai. Senoji postkomunististinė inteligentija gali būti matoma kaip mažiausiai nuo anomijos (beįstatymystės) kenčianti ir sugebanti ją sušvelninti visuomenės dalis. Šios inteligentijos antimarksistinis nusistatymas yra ne tiek jos bešališko kritiškumo ir dešinumo rezultatas, kiek efektyvios tos pačios marksistinės ideologijos interiorizacijos sekmuo.
While scholars and popular writers often stress individual responsibility as a way of saving nature, there is a growing understanding that “doing one’s bit” may not be enough to address local and ...global environmental issues. Focusing on the concept of ecological citizenship as a starting point, our paper seeks to explore the concept of ecological citizenship and show how individualized experiences and socially and culturally embedded practices of care for the environment relate to civic engagement. We connect ecological citizenship with the ethics of care and Pierre Bourdieu’s concept of habitus, which links individual experience of embodied care for environment with broader political and social issues. We argue that the perspective of the ethics of care informed by the concept of habitus broadens the concept of ecological citizenship by, on the one hand, highlighting the rational responsibility to care, and, on the other hand, by revealing how affect-based ties to the environment and established habits of caring are cultivated in local communities. Ecological citizenship based on the habitus of care can be seen as exercised in participation in the public sphere and also through caring practices where public and private fields overlap.
This article deals with the problems of understanding and translating the term Bedeutung as introduced by Gottlob Frege, which arose in the analytic tradition of philosophy of English-speaking world, ...and with their solutions in the context of Lithuanian philosophical terminology. Two different approaches in the translation of the term should be distinguished: literal, which pays the biggest importance to the lexical properties of the word within the context of the natural source language, and interpretive. Both approaches emerge at the crossroad of contemporary problems in philosophy of language, mind and science, and choice of one over another demonstrates rather methodological attitude than possible defects in one’s translation technique. Thus the development of Lithuanian analytic philosophy is hardly imaginable without the corresponding equivalents in Lithuanian language at hand. Literal translation of Bedeutung as reikšmė satisfies the needs for being used in both such contexts, where literal English translations, such as meaning or significance of word Bedeutung are used, and where the traditional diachronic standpoint of historiography of philosophy is held. Admitting that the vast majority of texts in contemporary analytic philosophy are written in English we suggest adding a new notion to the Lithuanian philosophical terminology, namely nurodymas, as a way to avoid conceptual difficulties and problematic usage of word referencija.
PDF
