Straipsnyje teigiama, kad mokslas ir menas yra pagrindiniai dvasinės kultūros elementai, kurių egzistavimas neatskiriamas nuo žmogaus vidinės kultūros. Kadangi jie nevienodai susiję su vidine ...kultūra, todėl juos skirtingai nulemia ir visuomenės-ekonominės formacijos. Mokslo ir subjektyvios realybės vienovė egzistuoja tik mokslinio tyrimo stadijoje: euristinis tyrėjo ieškojimas neatskiriamas nuo subjekto intuityvios pasąmonės. Mokslinė tiesa, objektyvuota teorijoje (schemoje, modelyje), reiškia minimalų ryšį su mokslininko vidine kultūra ir maksimalų su materija (objektyviais daiktų ir žmonių tarpusavio santykiais). Estetinis vidinės kultūros momentas glūdi žmogaus psichikos giluminiame sluoksnyje – pasąmonėje. Vidinė kultūra, susijusi su kūrybiniais ieškojimais moksle, pasireiškia magijos, kulto ar tabu neigimu. Subjektyvios realybės simbolinės ar archetipinės išraiškos potencija neigiama mokslinių tiesų. Humaniškais siekiais pagrįstoje socialistinėje visuomenėje mokslas padeda plėtoti dvasinę kultūrą. Mokslinių galimybių praktinis panaudojimas kiekvienam gamintojui garantuoja vis ilgėjantį laisvalaikį, būtiną dvasinės kultūros egzistencijai.
Straipsnyje teigiama, kad tikėjimo ir proto santykio problema buvo aktuali ne tik XVIII amžiuje – šios problemos sprendimo būdai panaudojami ir XX a. kovojant su dogmatizmu (ypač antikomunistinių ...koncepcijų). R. Descartesas tikėjimą aiškino kaip Dievo malonės apraišką, kuri sąlygoja vadinamąją dvasios valią, suaktyvinančią supratimo arba dvasios laisvės pojūtį. Dvasios laisvė – tai formali nepriklausomybė nuo Dievo malonės, nes ji reiškia individo aktyvumo galimybę, taip pat ir jo gebėjimą atsidėkoti Dievui. Ši laisvė realizuojama pasirinkimu, kuris prasmingas tik tada, kai yra grindžiamas protu. Žmogui yra įgimtas tik formalus protas, pasireiškiantis aiškumo arba akivaizdumo noru. Remdamasis gamtamoksliniu žinojimu, R. Descartesas parodė teologijos racionalaus pagrindimo negalimumą. Šis principas sąlygojo teologijos nesavarankiškumo pripažinimą. R. Descartes’o esminis nuopelnas šioje srityje yra tai, jog jis atskyrė filosofijos ir teologijos svarstymų objektą atmesdamas dvejopos tiesos teoriją – tiesa yra viena. Dievo apologija R. Descartes’o filosofijoje faktiškai yra būdas žmogaus proto didybei atskleisti.
Straipsnyje apžvelgiami lietuvių filosofo Stasio Šalkauskio (1886–1941) svarbiausi gyvenimo ir kūrybos bruožai. Teigiama, kad būdamas artimas neotomizmo filosofijai, savo kūryboje jis atitrūko nuo ...grynai metafizinių tyrinėjimų, rūpinosi aktualiais tautos kultūrinimo reikalais: užsiėmė visuomeninio auklėjimo ir estetinio lavinimo problemomis, analizavo kapitalizmo krizių reiškimąsi, rodė privatinės nuosavybės reformų reikalingumą, svarstė nacionalinius klausimus. Pažangių socialinių reformų galimybę siejo su krikščionių demokratų politine programa: manė, kad ši demokratija socialinė teisingumą turėtų realizuoti įtraukdama kuo daugiau įvairių sluoksnių atstovų į politinį gyvenimą. Jaunimo auklėjime S. Šalkauskis didelį dėmesį skyrė estetinio skonio, grožio pagavos ir gilaus jo pergyvenimo momentams. Meno pasaulio neatribojo nuo dorovės, neigė principą „menas menui“, įžvelgė meno ir tikrovės dėsningumų vienovę, kritikavo bet kokį formalizmą, plačiai įrodinėjo meno žmogiškąją prasmę. Jis neotomistiniu principu įtvirtino absoliučią dvasingumo esamybę ir žmogiškąjį siekį prie jos priartėti.
Straipsnyje pristatoma prancūzų filosofo H. Bergsono (1859–941) gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Teigiama, kad jo filosofijai įtakos turėjo Plotino, vėlyvojo F. Schellingo, A. Schopenhauerio ...idėjos. H. Bergsonas reiškinius traktavo kaip procesus, mėgino atskleisti reiškinių proceso vieningumą su sąmonės procesu, kai vyksta pasaulio pažinimas. Savo koncepciją jis pavadino kintamumo filosofija, tuo pabrėždamas protu nepaaiškinamą nenutrūkstamą vystymosi principą elan vital (gyvybinį polėkį), kurį gyvūnų pasaulyje įkūnija instinktas, o žmonių visuomenėje – protas. Intuicija perkelia žmogų iš statinio daiktų pasaulio į dinaminį, atskleidžia ne žmonių santykį su daiktais, bet pačius daiktų santykius. Intuicija – tai betarpiško sąlyčio su materija akimirkos. Labiausiai intuicija išvystyta estetiniame pasaulyje. Intuicija, susijusi su gyvybiškumo pripažinimu, reiškia žmogiškojo gyvenimo prasmės supratimo išplėtimą ir naujų intelekto neįvertintų gyvenimo vertybių iškėlimą.
PDF