Straipsnyje apžvelgiami prancūzų fenomenologo M. Merleau-Ponty biografijos ir filosofijos svarbiausi bruožai. Vienintele filosofijos problema M. Merleau-Ponty įvardijo pažinimo klausimą. Jis pabrėžė, ...jog ir psichologizmas, ir transcendentalizmas neapmąsto žmogaus būties klausimo ir įteisina jo subjektyvumo susvetimėjimą: šis subjektyvumas tiriamas tartum daiktas ir todėl natūralizuojamas; kitu atveju jis tiriamas grynosios galimybės erdvėje lyginant jį su absoliutu. Galiausiai M. Merleau-Ponty galutinai atsisako tiek empirizmo, tiek intelektualizmo pozicijos ir nukreipia visas pastangas į autentiškąją egzistenciją. Jos prasmės atskleidimas reikalauja grįžti į gyvąjį jos patyrimą, kuriame konstituojama ši prasmė. Daroma išvada, kad šios egzistencinės fenomenologijos specifiką sudaro atskiro žmogaus subjektyvumo, kaip būties pasaulyje, aprašymas bei subjektyvumo prilyginimo grynajai sąmonei atsisakymas. Apriorinės žmogaus būties struktūros yra žmogaus kūno būties struktūros. Fundamentalioji struktūra-suvokimas konstituoja ir būtį, ir sąmonę.
Straipsnyje analizuojami asmenybės sampratos E. Husserlio filosofijoje santykiai su naujųjų laikų racionalistinės filosofijos principais. Šis filosofas iškėlė transcendentalinio-fenomenologinio ...žmonijos atsinaujinimo programą, kurios pagrindinė idėja – asmenybės metafizinis, teleologinis būtinumas kaip neredukuojamas bet kurios prasmės funkcionavimo faktorius. E. Husserlis akcentavo, kad sąmonės natūralus tiesioginis kūrybiškumas žymiai pranoksta bet kokią konceptualizuotą pasaulio suvokimo formą savo turiningumu, prasminių ryšių ir proporcijų galimybėmis. Susiformavo universalus žmogaus dvasinės būties sampratos metodologinis topologinis karkasas, kuriuo reiškiama mintis, kad kiekvienas žmogaus dvasinio aktyvumo būdas remiasi natūraliu sąmonės ontologiniu supratimo pagrindu. Pabrėžiami E. Husserlio fenomenologijos ir asmenybės problemos formulavimo egzistencinėje ontologijoje (J.-P. Sartre, M. Merleau-Ponty) gilūs teoriniai metodologiniai ryšiai: ši ontologija plėtojo sąmonės egzistencinę analizę. M. Merleau- Ponty specifine forma eksplikavo E. Husserlio topologinį asmenybės užsiangažavimo modelį, iškėlė prasmės išraiškos natūralaus problemtiškumo momentą.
Straipsnyje, remiantis M. Heideggerio, J.-P. Sartre’o, M. Merleau-Ponty koncepcijų analize, siekiama atskleisti transcendentalinio metodo ir ontologinių intuicijų sintezės realizavimo prielaidas, ...pagrindines idėjas bei programinius tikslus. Egzistencinis mąstymas analizuoja tas pagrindines žmogiškosios realybės struktūras, kurios dalyvauja konstituojant kokio nors esinio prasmę. E. Husserlis atsisakė konstruktyvaus transcendentalizmo idėjos ir pavertė sąmonę natūraliu, būtinu bei universaliu bet kokios daiktinės prasmės funkcionalumo fonu. Pohuserliškojoje fenomenologijoje iš esmės atsisakoma suprasti subjekto konstitutyvinę veiklą žmogiškojo subjektyvumo imanentinės analizės pagrindu, egzistenciniame mąstyme atsiranda hermeneutikos motyvai. Šio mąstymo rūpestis kyla iš intencionalinio dialogo ir žmogaus perceptibilumo vidinio ryšio refleksijos. Sielos perceptibilumas yra jos ontologinio funkcionalumo natūralus fonas, specifiškai žmogiškojo atvirumo būčiai forma. Būties klausimas iš esmės sutampa su šio perceptibilumo adekvataus išreiškimo būdo pasirinkimo klausimu.
Naujos disertacijos Pivorius, Vytautas; Krakauskas, Edmundas; Dabkus, R.
Problemos,
09/2014, Letnik:
20
Journal Article
Odprti dostop
1977 m. spalio 11 d. Vilniaus universitete Leonarda Jekentaitė apgynė filosofijos kandidato disertaciją „Žmogaus koncepcija amerikiečių neofroidizme“. Mokslinis vadovas – doc. J. Repšys, oficialieji ...oponentai: dr. J. Minkevičius ir doc. J. Mureika.1976 m. gruodžio 14 d. Vilniaus universitete Danutė Kapačiauskienė apgynė filosofijos kandidato disertaciją „Moralumo kriterijaus problema ir metodologiniai jos mokslinio sprendimo pagrindai“. Mokslinis vadovas – prof. E. Meškauskas, oficialieji oponentai: prof. R. Plečkaitis ir doc. B.Kuzmickas. 1977 m. spalio 11 d. Vilniaus universitete Balys Luneckas apgynė filosofijos kandidato disertaciją „Socialinės pažangos mokslinio aiškinimo teorinės prielaidos ikimarksistinėje filosofijoje“. Mokslinis vadovas – doc. J. Repšys, oficialieji oponentai: prof. G. Zimanas ir doc. B. Kuzmickas.
PDF