Šiandien, atrodo, kiekvienas žmogus skelbia savo Aš ir stengiasi būti vis kitoks, bet dažniausiai atrodo toks, kaip visi: toks pat banalus, toks pat egocentriškas, toks pat savim pasitikintis ir ...agresyvus, beveik užprogramuotas reklamos, politikų arba masinės komunikacijos priemonių......
1973 m. gruodžio 19 d. Vilniaus universitete Bronislovas Genzelis apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją „Švietimo idėjos Lietuvos filosofinės minties istorinėje raidoje“. Oponentai: filos. ...dr. Jokūbas Minkevičius, filos. dr. prof. Irmija Zaksas, istorijos dr. Vytautas Merkys. Disertacijoje nagrinėjamas šviečiamųjų idėjų Lietuvoje raidos laikotarpis, aptariamas tų idėjų formavimasis, plitimas ir savitumas, nulemtas komplikuotų Lietuvos socialinių bei kultūrinių sąlygų, šviečiamųjų idėjų ryšys su romantinėmis kultūros ir istoriografijos koncepcijomis.
Publikacija skirta Vilniaus universiteto docentei Kristinai Rickevičiūtei (1922 01 02 – 1984 05 30) atminti. Teigiama, kad visas jos kūrybinis gyvenimas nuo pirmakursės studentės iki patyrusios ...dėstytojos ir mokslininkės prabėgo Vilniaus universitete. Aptariami K. Rickevičiūtės asmenybės ir charakterio bruožai, pedagoginė ir mokslinė veikla, darbo su studentais ypatybės, didžiausią teorinę įtaką jai padariusieji filosofai, santykiai su mokytoju, disertacijos vadovu profesoriumi Vosyliumi Sezemanu.
Apžvelgiamos lingvisto, semiotiko, kultūrologo, Paryžiaus universiteto profesoriaus Algirdo Juliaus Greimo paskaitos, skaitytos 1971 m. rudenį Vilniaus universitete. Jo manymu, reikia sukurti tokį ...mokslą, kuris aprašytų kultūrą kaip sistemų sistemą, tai yra antropologiją, naudojančią tuos pačius mokslinius principus, kuriais remiasi gamtos mokslai. Semiotikos uždavinys yra sukurti bendrą visoms humanitarinėms disciplinoms kalbą. Apibūdinamos semiotinės sistemos ir jų savybės, daug dėmesio skiriant kalbai ir jos rūšims. A. Greimas aptarė lietuvių mitologijos tyrimo semiotiniu metodu perspektyvas. Remdamasis lyginamąja mitologija ir naratyvine gramatika profesorius pateikė Gedimino sapno analizę.
Straipsnyje, analizuojant Eugenijaus Meškausko filosofiją, griežtai skiriama autorinė ir interpretacinė filosofija: pirmajai rūpi sukurti savo individualia patirtimi ir teorine tradicija paremtą ...savarankišką požiūrį į pasaulį ir žmogaus būtį jame, o interpretacinė filosofija turi tik priimtos doktrinos savarankiško išsiaiškinimo galimybę. Teigiama, kad E. Meškausko (ir visos Lietuvos) filosofija yra interpretacinė. Marksizmą jis laikė teorija, reikalaujančia savarankiško interpretavimo, išsamaus pagrindimo ir kritikos. Bandoma nustatyti E. Meškausko filosofijos vietą sovietinės filosofijos ir marksizmo apskritai kontekste. Jis mėgino sukurti nuoseklią vystymosi teoriją, kuri pagrįstų ir K. Marxo praktikos teoriją. E. Meškausko interpretacijoje dialektika pabrėžtinai susigrąžina savo filosofinį statusą ir virsta bendrąją vystymosi bei sąryšio teorija – tai atliekama pabrėžiant dialektikos metodologinę paskirtį: ji pačią filosofiją daro kritiškai atsinaujinančia ir suteikia jai galimybę kontroliuoti kitų mokslų pažangą. Kriticizmas ir tikrovės rekonstravimas suartina E. Meškausko metodologiją su K. R. Popperio falibilizmu.
Remiantis Sokrato polemika su sofistais ir oratoriais, straipsnyje siekiama atskleisti paskirtį ir prasmę tokių filosofinių diskusijų, kuriose susiduria prieštaraujantys filosofiniai principai, ...grindžiantys skirtingus gyvenimo būdus, skirtingas vertybių hierarchijas, ir kurios, sprendžiant iš jų tiesioginių padarinių, atrodo visiškai neproduktyvios. Teigiama, kad pagrindinis filosofinių diskusijų adresatas yra ne atskiras individas, o visuomenė. Jų efektyvumas priklauso nuo komunikatorių dvasinio artumo. Straipsnio autorius tokių diskusijų prasmę ir tikslingumą įžvelgia įtakoje, kurią šios diskusijos padaro atitinkamų filosofinių principų, idėjų, koncepcijų ir apskritai visos filosofinės minties, kaip žmonijos dvasinės kultūros santykinai savarankiškos srities, raidai. Kiekvienoje filosofinių pažiūrų sistemoje slypi tam tikras istoriškai sąlygotas pažintinis turinys, tai skirtingų filosofinių krypčių polemika padeda atskleisti naujas pažintines problemas ir jas išspręsti. Naujų filosofinių pažiūrų įsitvirtinimas visuomenėje priklauso nuo socialinių vertybių, kurias filosofinė teorija gina ir propaguoja, bei nuo to, kiek ši teorija išreiškia visuomeninio patyrimo raidos svarbiausias tendencijas.
Jokūbo Minkevičiaus knygos „XX a. filosofinė panorama“ recenzija. Knygoje aprašyti trys pasaulio filosofų kongresai (Vienos, Varnos ir Diuseldorfo) bei sociologų kongresas Toronte. Skaitytojas ...supažindinamas su kongresų tematika, parodomas jos aktualumas, išryškinami bendri socialinės metodologijos principai, kurių laikosi marksistinės ir nemarksistinės teorijos, spręsdamos aštrias epochos problemas. Knygos autorius įsitikinęs, kad filosofija gali prisidėti prie žmonijos globalinių sunkumų įveikimo, nes atlieka visų mokslo žinių integravimo, apibendrinimo funkciją. Recenzentas kritikuoja autorių dėl knygoje pasitaikančių skubotų, nepagrįstų teiginių, dėl kai kurių filosofų neįtraukimo į knygos pabaigoje publikuojamą žymiausių filosofų ir žymesnių jų darbų chronologinį sąrašą.
Straipsnyje aptariama menų sintezės problema. Teigiama, kad menų sintezė yra natūralus dalykas, neatskiriamas nuo visuotinio meno proceso, visos meno formos yra tarpusavyje susijusios. Autorius ...išskiria menų sintezės sujungimo ir įjungimo tipus. Pirmajam tipui būdinga tai, kad čia atskiros meno formos susiejamos, suderinamos viena su kita, sudarydamos tam tikrus kompleksus, derinius, ansamblius. Antrasis menų sintezės tipas reiškiasi vienų meno formų įjungimu, įkomponavimu į kitas formas: įjungiamoji forma tampa įjungiančiosios formos struktūriniu komponentu. Esamos menų sintezės tendencijos ir formos yra tik vienas meno raidos aspektas, susijęs su jų diferencijavimosi procesu, dėl to jis negali būti traktuojamas kaip absoliutus principas, o šiose tendencijose ir formose įkūnijamos reikšmės neturi absoliutaus prioriteto prieš diferencijuotų menų turinį. Daroma išvada, kad sintezės tendencijų plitimas meno raidoje nėra visiškai savaiminis procesas – jis yra susijęs su socialinių idealų, psichologinio klimato pasikeitimais.
1967 m. balandžio 21–22 dienomis Vilniuje vyko Valstybinio V. Kapsuko universiteto Filosofijos katedros suorganizuota respublikinė filosofų mokslinė konferencija, skirta Didžiosios Spalio ...socialistinės revoliucijos penkiasdešimtmečiui paminėti. Buvo perskaityta 20 pranešimų mokslinių tyrimų metodologijos, žmonių santykių susvetimėjimo, estetikos, etikos, Lietuvos filosofinės minties istorijos ir kitais klausimais. Pranešimus skaitė E. Meškauskas, R. Plečkaitis, J. Repšys, J. Vinciūnas, I. Zaksas, B. Kuzmickas, K. Stoškus, J. Karosas ir kiti.
PDF
