Straipsnyje pateikiami XVIII a. prancūzų materialisto J. O. de La Mettrie gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai. Autorius supažindina skaitytoją su marksistinių ir buržuazinių tyrinėtojų veikalais ...apie šį filosofą, aptaria jo biografiją, pagrindines kūrybos idėjas, nurodo jų įtaką vėlėsnei filosofijai. Pirmame filosofiniame traktate „Gamtinė sielos istorija“ J. O. de La Mettrie iš nuosekliai materialistinių pozicijų gvildeno psichikos priklausymo nuo kūno būsenos problemą, kuri turėjo tiesioginį sąlytį su pačiais religijos pagrindais. Filosofas teigė, kad dvasinius procesus lemia materialūs: pojūčiai, mąstymas ir pan. yra tam tikru būdu organizuotos materijos savybė, to organizavimo rezultatas. Ši žmogaus koncepcija, ypač gamtamokslinis jos pagrindimas, ryškiai atspindėjo pažangiausias to meto mokslo ir ideologijos pozicijas. J. O. de La Mettrie filosofijos trūkumais laikoma pernelyg biologizuotas požiūris į žmogų, ryškus individualistinis žmogaus ir jo tikslų aiškinimas, žmogų supančios aplinkos socialinio pertvarkymo būtinumo nesupratimas.
Apie mokslo genezę Tytmonas, Alfredas
Problemos,
09/2014, Letnik:
27
Journal Article
Odprti dostop
Straipsnyje aprašoma mokslo genezė. Pateikiami ir analizuojami Aristotelio, Herodoto, Demokrito mokslo pažangos ir pradžios aiškinimai, ieškoma jų skirtumų. Autorius teigia, kad gyvenimo poreikai ...sudarė tik galimybę mokslui atsirasti, o realiai jį kūrė žmonės, turėję tam sąlygas bei sugebėjimus. Tokie žmonės buvo žynių luomo atstovai. Akcentuojama, kad ryšys tarp mokslo genezės pradinės fazės ir žynių luomo egzistavimo buvo abipusis, t. y. žyniai kūrė mokslą, o mokslas įtvirtino žynių viešpatavimą senovės Rytų visuomenėse. Tose srityse, kuriose senovės Rytų civilizacijų sąlygomis žmogaus pažintinė veikla ėmė įgyti mokslinį pavidalą, daugiausia astronomijoje ir matematikoje, buvo padaryta stulbinančių atradimų. Teigiama, kad religijos, kaip institucinės formos, galimybės mokslinės pažangos požiūriu labai ribotos, nes mokslas ir religija iš esmės prieštarauja vienas kitam. Senovės graikai sukūrė naują mąstymo stilių – gebėjimą formaliai mąstyti, kuris buvo reikšmingiausias mokslo genezės istorijos momentas, šios genezės baigiamasis etapas.
Straipsnyje aptariami mokslo istorinių tyrimų poslinkiai. Teigiama, kad XIX a. pab. – XX a. pr. mokslo istorijos, kaip teorinės disciplinos, nebuvo, nors marksizmo pradininkams sukūrus materialistinį ...istorijos supratimą ir jiems vaisingai panaudojus jį kai kuriems mokslo aspektams tirti, buvo sudarytas tvirtas teorinis pagrindas istoriškai ir sociologiškai tirti mokslą. Būtinai reikėjo rasti efektyviausius mokslo organizavimo ir valdymo būdus, o tai vertė peržiūrėti tradicinį loginį gnoseologinį mokslo interpretavimą, kuris nušviečia mokslą daugiau jo rezultatų požiūriu, organiškai papildyti jį, kad mokslas būtų analizuojamas ir socialinės veiklos požiūriu. Konstatuojamas mokslo istorijos ir mokslo sociologijos suartėjimas: mokslo istorija tampa sociologiška, o mokslo sociologijoje plėtojasi istoriškumo aspektas. Konstatuojama, kad socialinė mokslo istorija Tarybų Sąjungoje veikiau yra geras noras, negu įvykęs faktas: dar nesukurta akademinė marksistinė bendroji mokslo istorija, neaiški konceptualinė mokslo sociologijos schema.
Straipsnis skirtas marksistinės mokslo koncepcijos prielaidoms ir svarbiausiems bruožams eksplikuoti. Teigiama, kad tiesioginė marksistinės mokslo koncepcijos prielaida yra pažintinės veiklos ...supratimas klasikinėje vokiečių filosofijoje, tai yra žmogiškojo pažinimo veikliosios pusės problematika, kurią iškėlė klasikinis vokiečių idealizmas. Marksizmo pradininkai teigė, kad mokslo vaidmuo visuomeniniame procese gerokai išauga todėl, kad kapitalizme gamybos procesas iš paprasto darbo proceso virsta moksliniu procesu, pajungdamas sau gamtos jėgas ir leisdamas, kad jos tarnautų žmogaus poreikiams. K. Marxas prasidedančiam mokslo virtimo visuomenės gamybine jėga procesui iš karto teikė pasaulinę istorinę reikšmę. Jis atskleidė, kad mokslo ir materialinės gamybos prasiskverbimas į vienas kitą yra kapitalo tendencija. Daroma išvada, kad marksizmo pradininkų sukurta mokslo ir jo socialinių pagrindų panorama sudarė vaisingą metodologinį pagrindą moksliškai tyrinėti mokslo fenomeną. Jų sukurta mokslo koncepcija naujomis istorinėmis sąlygomis buvo toliau plėtojama ir iš esmės ją praturtino V. Leninas.
Straipsnio pradžioje apibrėžiama „medicinos sociologijos“ sąvoka. Pabrėžiamas jos sudėtingumas, kuriam įtakos turėjo medicinos sociologijos objekto ontologinis nevienalytiškumas, t. y. skirtingi ...autoriai medicinos sociologiją apibrėžia taip, tarsi ji turėtų du objektus. Pirmasis yra žmogaus sveikatos ir susirgimo socialiniai aspektai, antrasis – pati medicina instituciniu aspektu. Konstatuojama, kad tokia padėtis trukdo formuotis medicinos sociologijai, silpnina jos tyrinėjimų socialinį bei euristinį efektyvumą. Aptariama medicinos sociologijos autonomiškumo problema. Pagal įvairius autorius ir pirmąjį Tarptautinį medicinos sociologijos seminarą, ši medicinos sritis priskiriama socialinei higienai. Esama nuomonės, kad medicinos socioologija yra sociologijos dalis, nes savo kategorijomis, principais ir metodais tyrinėja specialius santykius, kurie pasidarė būtini, kovojant su susirgimais. Autorius teigia, kad medicinos sociologija yra sociologijos šaka, kuri aiškina medicinos vietą visuomenėje ir jos socialines funkcijas, tyrinėja ją kaip reliatyviai savarankišką visuomenės struktūros komponentą, kuris leidžia visuomenei normaliai funkcionuoti ir vystytis įveikdamas susirgimus ir stiprindamas sveikatą.
Straipsnyje apžvelgiami universalaus vokiečių mokslininko Pilypo Aureolo Teofrasto Bombasto fon Hohenheimo (1493–1541), pasivadinusio Paracelsu, gyvenimo ir kūrybos svarbiausi bruožai bei jo požiūris ...į mediciną. Autoriaus nuomone, medicina sudarė Paracelso mokslinės veiklos branduolį. Jis teisingai aprašė kai kurias profesines, kalnakasiams būdingas ligas ir gana racionaliai priėjo prie jų gydymo, turėjo subtilų supratimą apie vaistų dozavimą, rekomendavo žaizdas pridengti švariais tvarsčiais ir panašiai. Teigiama, kad principinį poveikį medicinos raidai turėjo jo pažiūros į chemijos reikšmę gydymui ir praktinė šios krypties veikla, taip pat supratimas apie glaudžiausią ryšį tarp chirurgijos ir terapijos, aktyvi šio požiūrio propaganda ir mėginimai pritaikyti jį praktiškai. Mediciną Paracelsas laikė viską apimančiu mokslu todėl, kad ji rūpinasi žmogaus gerove, o žmogus yra pasaulio centras ir viso sutvėrimo galutinis tikslas. Žmogus (mikrokosmas) atspindi visą Visatos (makrokosmo) įvairovę. Pabrėžiama, kad Paracelsui buvo būdinga kova prieš sustabarėjusius, dogmatizuotus, medicinos pažangai kliudančius autoritetus.
Diskutuojama apie „religinės dorovės“ sampratą. Autorius teigia, kad nėra aišku, kaip atsirado šis „religinės dorovės“ terminas, ir svarsto, kad tai galbūt atsitiko dėl išaugusio filosofinės minties ...kultūrinio ir intelektualinio lygio. Teigiama, kad terminas praktiškai likviduotas, bet kyla jo pakeitimo problema: turėjo atsirasti preziciškesnis, aiškesnis terminas, bet taip neįvyko. Autorius siūlo, kad vietoj šio termino neigimo reikėtų jį plačiai ir visapusiškai panagrinėti ir aptarti marksistinės metodologijos požiūriu. Apžvelgiami lietuvių marksistų (A. Gaidžio, J. Mačiulio, Z. Liubarskienės, J. Karoso) darbai, kuriuose tam tikru aspektu iškyla religinės dorovės problema.
PDF
