Če želimo učencem in dijakom ponuditi celotno sliko rimske antike, nam na področju kulture in civilizacije v obstoječih učnih načrtih nekaj manjka. Bistveni elementi so nedvomno prisotni; toda če ...želimo doseči tudi globino, ki jo nudi klasična tradicija, moramo nejezikovne vsebine dopolniti in jih v roku treh oziroma štirih let ponuditi na smiseln, organiziran način. V članku ponujena dopolnitev učnih načrtov je namenjena temu, da bi se pouk kulturno-civilizacijskih vsebin po Sloveniji poenotil (tako kot so jezikovne vsebine že zdaj). Seveda pa moramo vedno imeti v mislih, da se pogovarjamo o eni sami stvari – klasični rimski antiki – ter tematskih sklopov ne na silo ločevati, temveč se jih truditi integrirati in povezovati v eno samo koherentno celoto, ki bo učitelju in učencu v veselje.
straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba
Straipsnyje pristatomas svarbių M. Heideggerio technikos filosofijos elementų formavimosi kontekstas tarpukario Vokietijos autorių ...tekstuose. Aptariamos paralelės tarp Heideggerio ir E. Cassirerio, E. Jüngerio bei O. Spenglerio industrializacijos proceso filosofinių apmąstymų. Nagrinėjant šių mąstytojų moderniosios technikos koncepcijų ryšius išryškėja, kaip vystėsi Heideggerio tekstams būdinga industrializacijos proceso artikuliacija bei jo technikos filosofijai svarbi problematika, liečianti planetarinį moderniosios technikos išplitimą ir poveikį bei technikos, kaip Vakarų ir šiuolaikinės žmonijos apskritai lemties, sampratą.
Civilizacijos teismas Toynbee, Arnold
Problemos,
09/2014, Letnik:
34
Journal Article
Odprti dostop
Publikacijoje kalbama apie pagrindinių civilizacijų svarbiausius bruožus, jų raidos ypatybes, formuluojamos ateities raidos alternatyvos. Vakarų krikščionybė yra viena iš penkių šiandien pasaulyje ...išlikusių civilizacijų; šios yra tik penkios iš maždaug 19 civilizacijų, egzistavusių, kaip manoma, nuo pirmo tokio tipo visuomeninių atstovų pasirodymo apytikriai prieš 6000 metų. Įvardijamos šiuolaikinės civilizacijos: ortodoksinės bažnyčios, islamo, induizmo ir Tolimųjų Rytų. Teigiama, kad negalima perdėti nė vienos gyvuojančios civilizacijos reikšmės. Aptariamos Vakarų krikščionybės ekspansijos ypatybės. Atskirų civilizacijų ekspansijų sekos rezultatas – dabar suvienytas į vieną didžiąją visuomenę visas apgyvendintas pasaulis. Vakarų krikščionybės ekspansija tik užbaigė pasaulio suvienijimą, nulėmė paskutinį jo etapą. Teigiama, kad dabartinis Vakarų dominavimas tikrai neišsilaikys: vieningas pasaulis vystysis atskirų jį sudarančių kultūrų pusiausvyros link. Formuluojamos žmonijos ateities perspektyvų dvi alternatyvios prielaidos: pirmoji skelbia ramų vystymąsi, antroji – visišką katastrofą.
Publikacijoje nagrinėjamas antropologijos statusas, tikslai ir padėtis šiuolaikinių kultūrų tyrinėjimų kontekste. Antropologija apibrėžiama kaip mokslas apie žmones kaip visuomenines būtybes. Joje ...dvi galimos socialinės schemos nepriešpriešinamos viena kitai kaip geresnės. Aptariami baltųjų žmonių kultūros pasaulinės difuzijos kultūriniai ir psichologiniai padariniai. Nagrinėjamos pirmykščio žmogaus mąstymo ir vertybių nuostatos, požiūris į svetimumą. Nagrinėjami rasizmo kultūriniai pagrindai, biologiškai perduodamo elgesio ir kultūrinių procesų vaidmuo tradicijos perdavimui. Teigiama, kad kultūros formų pažinimas yra būtinas socialiniam mąstymui. Primityvių papročių panaudojimas pirmykščių struktūrų kilmei tirti yra spekuliatyvus. Kritikuojamas romantinis utopizmas etnografiniuose tyrinėjimuose. Rūpestingas primityvių visuomenių studijavimas svarbus tuo, kad gauti duomenys leidžia tirti kultūros formas ir procesus. Jie padeda atskirti tai, kas yra specifiška lokaliniams kultūriniams tipams, nuo to, kas yra bendra visai žmonijai, taip pat padeda įvertinti ir suprasti milžinišką kultūros sąlygoto elgesio vaidmenį.
Publikacijoje pristatoma anglų istoriko A. Toynbee‘io spekuliatyvinė istorijos filosofija ir jo civilizacijų teorija. Jis nagrinėjo civilizacijų atsiradimo, jų evoliucijos dėsningumus, savo ...samprotavimus grįsdamas plačiais lyginamaisiais skirtingų istorinių bendrijų tyrimais. Jo istorijos teorija yra labai detalizuota ir itin sudėtingos struktūros, su daugybe atsišakojimų bei papildymų. Linijinė istorijos koncepcija su žmonijos pastovios pažangos kreive ir optimistinėmis prognozėmis neturi nieko bendra su skirtingų kultūrų suklestėjimo bei nuopuolio analize ir lengva misticizmo ir religinio idealizmo skraiste vėlyvuosiuose jo veikaluose. Civilizacijos yra svarbiausias istorinio proceso struktūrinis elementas, todėl jo identifikavimas – pagrindinis istoriko uždavinys. Pateikiamos civilizacijų apibūdinimo kategorijos – afiliacija (įsūnijimas), primityvi visuomenė, visuotinė valstybė, visuotinė bažnyčia. A. Toynbee aprašė 21 kultūrą, ieškojo jų atsiradimo, klestėjimo ir žlugimo priežasčių bei dėsningumų, nagrinėjo universalių valstybių ir universalių tikėjimų prigimtį.
Straipsnyje aptariamos antimodernistinės filosofinės ir etinė koncepcijos (A. Leopoldas, E. Schumacheris, B. Callicott, O. Marquardas), kuriose formuluojama nauja civilizacijos evoliucijos paradigma, ...steigianti ekologinę etiką, pabrėžianti ekologijos prioritetą prieš ekonomiką. Ekologinis mąstymas aksiologinėje plotmėje iškelia gamtą į aukščiausios vertybės rangą. Pabrėžiami šio mąstymo pozityvūs bruožai: ekofiliškumas, žmogaus atsakomybės už savo veiklos rezultatus pabrėžimas. Teigiama, kad postmoderninė kultūra bando atgaivinti modernybės į kultūros pakraščius nustumtą bendravimo su gamta patirtį, aktualizuoti ir suformuluoti moralinius idealus, galinčius paveikti mūsų mąstymą. Skirtingos tautos sukaupė didžiulę ekologinę patirtį, kuri lėmė jų išlikimą konkrečiomis gamtinėmis ir istorinėmis sąlygomis ir kuri gali būti naudinga šiuolaikinėmis aplinkybėmis. Globalinė sąmonė įtraukia į savo vertybių sferą žemę, kaip organišką realybę: tai reiškia ne paprastą pirmykščių tautų kosminio paslaptingumo jausmo atgaivinimą, bet žadinimą pajautos, kokie dvasiškai reikšmingi yra žmogaus egzistavimo materialiniai, biologiniai ir kosminiai veiksniai.
Na temelju građe iz ostavštine fra Bonaventure Dude i objavljenih tekstova u različitim publikacijama u radu se nastoji pokazati životni put dvojice hrvatskih franjevaca, kapucina Tomislava Janka ...Šagi‑Bunića i franjevca Bonevanture Dude. Poznanstvo ove dvojice redovnika i svećenika seže u vrijeme njihovog odgoja u sjemeništima u Varaždinu i školovanja u Franjevačkoj klasičnoj gimnaziji u istom gradu. Različite naravi, različiti pristupi radu, različiti životni putovi, a u pozadini svega ostajalo je trajno prijateljstvo koje je ispreplitalo živote i rad ove dvojice prijatelja do kraja njihova života. Duda i Šagi‑Bunić ostali su zabilježeni u povijesti Crkve u Hrvata i hrvatskoj nacionalnoj povijesti kao nezaobilazna imena koncilske obnove u Hrvatskoj kao osobe koje su svaki na svoj način, usmjeravali intelektualni i pastoralni život Crkve u hrvatskom narodu u prijelomnim vremenima koncilske obnove, u socijalističkom društvu kojim je dominirao komunistički totalitarizam i otvorena ateizacija. Njihovi životi i rad jesu trajno svjedočanstvo da čovjek u otkrivanju svoga krsnog poslanja postaje locus theologicus, prostor Božje prisutnosti i djelovanja u Crkvi i svijetu, koje se ostvaruje i kroz djelovanje pojedinaca u njihovoj posvećenosti kroz određeno poslanje u Crkvi. Njihovo prijateljstvo također je svjedočanstvo kako iskreno prijateljstvo također jest locus theologicus, jer iz njega izrasta veliko dobro koje u svom vremenu pridonosi obnovi Crkve i društvene stvarnosti, odnosno čovjeka kao neizostavnog djela tih stvarnosti, a trag dobra ostaje zabilježen među generacijama koje slijede. Na ovom tragu u radu će biti proučen odnos dvaju hrvatskih teologa Tomislava J. Šagi‑Bunića i Bonaventure Dude, koje je uz obilježenost franjevačkom karizmom poslanja u hrvatskom narodu, visokim obrazovanjem te kvalitetnim znanstvenim i pastoralnim radom, obilježilo cjeloživotno prijateljstvo, koje je bilo u potpunosti uključeno u njihovo poslanje u Crkvi i narodu. Članak prati njihove živote od odgojnog razdoblja u Varaždinu do smrti Šagi‑Bunića, kroz teška i prijelomna razdoblja Crkve u Hrvata i hrvatskoga naroda.
On the basis of material from the legacy of friar Bonaventura Duda and published texts in various publications, the article tries to show the life journey of two Croatian Franciscans, Capuchin Tomislav Janko Šagi‑Bunić and Franciscan Bonaventura Duda. The acquaintance of these two monks and priests dates from the time when they were both in seminaries in Varaždin and educated in the Franciscan Classical Comprehensive School in the same city. Although they had different characters, different approaches to work, and different life journeys, in the background of all this there remained a continuous friendship that was woven into the lives and work of these two friends until the end of their lives. Duda and Šagi‑Bunić are inscribed in the history of the Church in Croatia and in the Croatian national history as important names of the conciliar renewal in Croatia and as persons who, each in his own way, directed intellectual and pastoral life of the Church in Croatia in decisive periods of the conciliar renewal, in a socialist society dominated by the Communist totalitarianism and open atheisation. Their lives and work are a permanent testimony that in discovering one’s own baptismal mission, the human being becomes a locus theologicus, a place of God’s presence and activity in the Church and the world, that is being realised through activity of individuals in their dedication to a certain mission in the Church. Their friendship is also a testimony that a sincere friendship is also a locus theologicus, insofar as it is a ground from which a great good springs forth, thereby contributing to the renewal of the Church and social reality, that is, of the human being as an unavoidable part of those realities, while the footprint of good remains recorded among the generations that follow. In that sense, this article studies the relation between two Croatian theologians, Tomislav J. Šagi‑Bunić and Bonaventura Duda, marked not only by the Franciscan charisma of mission in the Croatian nation, high education, and quality scientific and pastoral work, but also by life‑long friendship that was completely involved in their mission in the Church and nation. The article tracks their lives from the time of their education in Varaždin until the death of Šagi‑Bunić, covering difficult and decisive periods in the life of the Church in Croatia.
Konceptom intermedijarne regije moguće je proširiti analitički geopolitički okvir za Mediteran, valorizirati povijesnu ulogu mediteranske civilizacije, kao i njenu funkciju međucivilizacijskog mosta ...iz koje je razvidno zašto je Sredozemlje danas izravno izloženo vanjskoj geopolitičkoj depresiji. Sigurnosno ozračje u regiji oblikuje se u interakciji s eksplozivnim koktelom unutarnjih sigurnosnih rizika, među kojima dominiraju organizirani kriminal i plaćenički business. Geoekonomska i geopolitička dimenzija tih prijetnji čine ih neusporedivo složenijim i smrtonosnijim od neuvjerljivo definirane terorističke prijetnje čija je ugroza obrnuto proporcionalna političko-medijskim strastima koje generira.
Straipsnyje aptariami tarpukario lietuvių filosofo Stasio Šalkauskio filosofijos svarbiausi bruožai. Teigiama, kad jis siekė nustatyti filosofijos reikšmę žmogaus gyvenimui ir jos santykį su kitais ...mokslais bei veiklos formomis. S. Šalkauskio gyvenimo filosofiją sudaro prigimties, kultūros ir religijos filosofijos. Ši sistema nebuvo užbaigta, suformuluotos tik atskiros kultūros filosofijos idėjos. Svarbiausia kultūros filosofijos problema S. Šalkauskis laikė kultūrinį veiksmą, taip pat nagrinėjo individo ir masių santykį vertybių kūrime, materialinės ir dvasinės kultūros sąveiką, religinės sąmonės ryšį su atitinkamu visuomenės kultūriniu lygiu. Filosofas kultūrą laikė vidiniu intelektualiniu asmenybių (taip pat ir žmonijos) turtingumu, o civilizacija yra daiktinės, materialinės visuomenės nuosavybės išraiška – tai kultūros objektyvacija išorinėmis priemonėmis. Nors civilizacija ir yra viena iš kultūros raidos pakopų, bet ji neišsemia visos kultūros, kartais net stabdo pastarosios plėtotę.
PDF
