U ovom radu razmatramo moguća tumačenja Vergilijeve
Eneide
iz filozofske perspektive, što uključuje homerski, stoički i epikurejski element, jer usporedba Homerovih epova i
Eneide
u oblikovanju ...književnog teksta i filozofičnosti pokazuju podudarnosti. Platonički utjecaj na Vergilija, posredstvom Cicerona i njegova eklektičkog filozofskog pristupa, stoji u učenju o vrlini. Stoga je bitno razdvojiti ideje navedenih filozofskih sustava u Vergilijevu epu te obrazložiti njegov modus izlaganja mitskom filozofskom metodom. Fabulu i uzročno-posljedične veze epa vodi
Božja sudbina
koja je stoički shvaćena, što znači da je cjelokupna fabularna konstrukcija podređena stvaranju podloge za osnutak Rima kao carstva kojem je Bog namijenio da vlada pravedno i dobro. Uz etičku sastavnicu veže se i ontološka, zato što filozofiju epikurejaca i stoika karakterizira podjela filozofije na etiku, logiku i filozofiju prirode. Enejin model karakterizacije nije stvoren prema stoičkom modelu mudraca, a ni prema epikurejskom, nego glavnu ulogu igra homerski faktor, jer Eneja ipak izražava emocije ljutnje i bijesa kao većina antičkih junaka poput Ahileja i Odiseja, koji, vođeni emotivnom boli i tugom zbog gubitka voljene osobe, postaju osvetnički nasilni. Razlog takvom pripovjednom motivu je idealiziranje emotivnih muškaraca u helenskom, a takvim utjecajem onda i u rimskom razdoblju. Dakle, ono što je bilo presudno u oblikovanju glavnog junaka te njegova odnosa prema božanskom je rimska kultura i njezini etičko-ontološki zahtjevi manifestirani religijski. Začetnik mitske filozofske metode strukturirane u epskom pjesništvu je Homer, čiji kasniji utjecaj uspostavlja princip oblikovanja epa. Radi se o metodi iznošenja ideologizirane etike, zbog čega i je kulturalna, a formira se estetiziranjem mitološkog.
In this paper we discuss potential interpretations of Vergil's
Aeneid
from a philosophical perspective, which includes the Homeric, Stoical and Epicurean element, because the comparison of Homer's epics and Vergil’s
Aeneid
in the figuration of a literary text and philosophicity shows congruence. Platonic influence on Vergil, through Cicero and his eclectic philosophical approach, lies in the teaching of virtue. It is therefore essential to separate the ideas of the aforementioned philosophical systems in Vergil's epic and explain his mode of exposition by the mythical philosophical method. The plot and the causal and consequential links in the epic are controlled by
God's Fate
which is Stoically understood, meaning that the whole narrative structure is subordinated to the founding of Rome as an empire which God had intended to rule justly and well. Along with the ethical component, there is a relation with the ontological, because the philosophy of the Epicureans and the Stoics is characterized by the division of philosophy into ethics, logic and philosophy of nature. Aeneas’ model of characterization was not created according to the Stoic wise man ideal nor to the Epicurean, but the main role is that of a Homeric hero, as Aeneas still expresses emotions of anger and fury, as do most of the ancient heroes like Achilles and Odysseus, who, guided by emotional pain and grief owing to losing loved ones, became vengefully violent. The reason of such narrative motif is the idealization of emotional men in the Hellenistic period, as well as in the Roman period. Therefore, what was crucial in shaping the main character and his relationship towards the divine is the Roman culture and its ethical-ontological demands, which are manifested in religious form. The originator of the mythical philosophical method structured in epic poetry is Homer, whose latter influence establishes the principle for the formation of the epic. It is about the method of bringing out ideologized ethics, which is why it is cultural, and is formed by aestheticizing the mythological.
Ontologija nogometne igre Akrap, Ante
Crkva u svijetu,
10/2018, Letnik:
53, Številka:
3
Journal Article
Odprti dostop
Ovaj rad obrađuje igru i nogomet kao filozofski problem. Svrha je čitanje nogometne igre ontološkim ključem. U prvome dijelu govori
se o igri kao fenomenu ljudskoga postojanja koji je sastavni dio ...ontološke strukture čovjeka, jedna od temeljnih odrednica koje ga definiraju, forma u kojoj život živi samoga sebe. Filozofija se od svojih samih početaka bavila igrom kao specifičnom ljudskom djelatnošću neodvojivom od ljudskoga bivstvovanja. Tu svakako spadaju igre loptom te stoga u drugome dijelu i donosimo kratak povijesni presjek i razvoj igre s posebnim naglaskom na nogomet. Premda se nogomet promatra kao globalni fenom koji je sam po sebi razumljiv, sagledan u svojoj dubljoj analizi otvara mnoga pitanja koja su plod različitih pristupa i gledanja na jedan jedinstveni događaj; stoga je treći dio ovoga rada posvećen ontološkoj strukturi nogometa, njezinim ključnim
svojstvima, zanimljivosti, neizvjesnosti i pristupačnosti svima, koje ga guraju na vrh popularnosti svih sportova i čine najvažnijom sporednom stvari na svijetu. U ovom dijelu ontologija nam služi pri opisivanju i razumijevanju same nogometne igre, koja je postala metaforom našega života.
Straipsnyje aptariami nihilizmo problemos formulavimo XX a. filosofijoje ypatumai. Remiamasi prielaida, kad nihilizmo fenomeno aprašymas susiduria su paties nihilizmo termino „ išplėtimo“ problema – ...nihilizmo istorijos tapatumo Niekio „istorijai“ problema. Keliamas klausimas, ar ieškant nihilizmo fenomeno manifestacijų ir jo esmiškųjų „bruožų“ nihilizmą privalu traktuoti kaip susijusį su Niekiu. Šis nihilizmo problemos ontologinio įšaknytumo klausimas svarstomas analizuojant garsiąją E. Jüngerio ir M. Heideggerio polemiką nihilizmo klausimu. Parodoma, jog E. Jüngeris nihilizmą aprašo kaip totalų pasaulio technizavimą ir paties pasaulio redukciją, o Heideggeris dekonstruoja Jüngerio nihilizmo aprašymą, nihilizmo ir jo manifestacijos – šiuolaikinės technikos- svarstymą išvesdamas į ontologinę perspektyvą.
Straipsnyje nagrinėjama vienumo problema Platono ir I. Kanto filosofijoje. Graikų filosofų nurodytieji elementai (vanduo, ugnis, oras, žemė, apeironas ir t. t.) buvo suprantami kaip pasaulio ...substancinės vienybės pagrindas ir išreiškė pasaulio vienumo principą. Platono ontologijoje pagrindinė būties substancija yra visybė, kurios neįmanoma tiesiogiai apibrėžti, nes ji yra virš bet kokios būties, virš egzistavimo. Visybė yra būties pagrindas ir etiškai suprantama kaip gėris. Aptariamos vienumo sampratos Naujųjų laikų filosofijoje. Autorius teigia, kad vienybės ir daugybės dialektikos problematika I. Kantui yra jutimiškumo ir intelekto ryšio problema. Su vienybe betarpiškai siejamas tik mąstymas. Transcendentalioji sintezė remiama vienybe, kuri tokiu būdu tampa ir pojūčio pagrindu. I. Kantas neigė mąstymo sugebėjimą intelektualiai stebėti, nes antropologizuotas gnoseologinis subjektas tokios savybės neturi, todėl I. Kantas priverstas pajungti jutimiškumo formas mąstymui. Toks priklausomumo variantas suprastinas kaip filosofo bandymas racionalizuoti jutimiškumą. Idėjos, mąstymo savybė būti materialumo, jutimiškumo pirmavaizdžiu sieja Platono ir I. Kanto transcendentalizmą.
Straipsnyje analizuojamos ironiško santykio su tikrove apraiškų socialinės prielaidos ir ironijos principo S. Kierkegaardo filosofijoje ontologinė prasmė. Ironija apibrėžiama kaip negatyvus ...ontologinis atvirumas būčiai, kurią individas išgyvena tarsi-būties pavidalais. Ironijos pagrindinis bruožas yra subjekto laisvė ir nepriklausymas nuo ironijos objekto. Autoironijos atveju ironijos subjektas tarsi susidvejina ir tam tikras savo gyvenimo apraiškas paverčia laisvo ir objektyviai neutralaus stebėjimo reiškiniu. Ironijos atsiradimą sąlygoja socialinių struktūrų genezė. Filosofas skiria du ironijos tipus: banaliąją (vokiečių romantikų ironija) ir egzistencinę (Sokrato ironija). Išskiriami ironiškos nuostatos elementai: subjektyvumas, tapęs absoliučia norma, arba asmeninė egzistencija kaip aistra; save izoliuojantis subjektyvumas, neigiantis konvencines gyvenimo normas, bendruomenės gyvenimo substanciją. Individualizmas, kaip individo intereso priešpriešinimas visuomeniniam, t. y. egzistencinės idealybės išskyrimas iš bendruomeninės substancijos, atsiranda formuojantis klasinei visuomenei.
Straipsnyje siekiama glaustai apibūdinti lietuvių mąstytojo Vydūno pasaulėžiūrą, konstatuoti jo filosofinės sistemos ir tradicinės Indijos filosofijos konceptualinius ir kompozicinius ryšiai, aptarti ...pagrindines nagrinėjamo autoriaus mąstysenos linkmes. Indijos ir Vydūno filosofijų architektonika yra vieninga: abiem būdinga tie patys mąstymo principai (ontologiniai, gnoseologiniai) ir vienodas (keturlypis) problematikos dėstymas. Tematinių grupių (bendrosios ontologinės problemos, sprendžiančios būties sandarą; specialiosios ontologinės problemos, nusakančios ontologinių parametrų įtaką bei svarbą žmogui; gnoseologinės ir soteriologinio pobūdžio problemos) išsidėstymas nėra chaotiškas, bet susietas prasminio priežastingumo ryšiais. Straipsnio pabaigoje schematiškai pateikiamas bendras Vydūno filosofijos metodologinis karkasas. Egzistuoja būties įvairovę siejanti savybė, kuri yra imanentinė visoms esamybės apraiškoms. Žmoguje ji reiškiasi sąmonės pavidalu, kitur – sąmoningumo užuomazga (suvokiamumu, judėjimu ir kt.). Medžiaga, kuri nėra sąmoningumas, neegzistuoja, todėl pasaulis yra tik įvairių sąmonės lygmenų junginys.
Gamtos valdymo idėjos atsiradimas Vakarų civilizacijoje susijęs su ekologinėmis-klimatinėmis ir socialinėmis sąlygomis, taip pat ir su žmogaus prigimties bei mąstymo ypatybėmis (pvz., su žmogaus ...smegenų funkcijų asimetrija). Vakaruose, skirtingai nei Rytuose, buvo intensyviai plėtojami racionalūs, analitiniai kultūros pradai, pabrėžiantys žmogaus proto autonomiją ir jo priešpriešą gamtai. Teigiama, kad R. Descartes, kaip jėzuitų auklėtinis, plėtojo tradicinį katalikiškąjį požiūrį į pasaulį kaip Kūrėjo kūrinį, pripažino žmogaus ribotumą, atsisakydamas tuometiniam gnosticizmui ir hermetizmui būdingų globalaus viešpatavimo gamtai idėjų. R. Descartes‘o racionalistinė ontologija, gamtą pavertusi matematine schema, funkcinių parametrų visuma, padarė didelę įtaką mechanistiniam pasaulėvaizdžiui. Mechanistinė pozicija skatino objektų fragmentacijos procesus ir valdymo veiksmus, suteikė filosofinę sankciją pertvarkomajam žmogaus santykiui su aplinka ir atvėrė kelią aktyviam žmogaus kišimuisi į gamtą.
Straipsnyje analizuojamos Romano Bytauto filosofinės (ontologinės, gnoseologinės ir etinės) pažiūros. Jo ontologinė koncepcija postulavo dvasią kaip būties pagrindą. Teigdamas apie imanentinį ...pirminių Visatos elementų bei viso pasaulio dvasingumą (protingumą), R. Bytautas siekė iš psichofiziniu paralelizmu grįsto dualizmo pereiti į panteizmą, kuriame idealizmas gali visiškai susiderinti su materializmu. Pažinimo teorijoje jis laikėsi introspekcionistinių pozicijų: pasaulio pažinimo ir supratimo pradžia yra mūsų psichikos gyvenimas, nes žmogaus dvasinė esmė yra visumos dvasingumo apraiška, mikrokosmas, talpinąs savyje pačią būties esmę. R. Bytautas kategoriškai neigė dorovės ir religijos ryšio būtinumą, teigė, kad iš ateistinių įsitikinimų bei materialistinės pasaulėžiūros jokiu būdu neišplaukiąs amoralizmas. Kultūrosofinius ir socialinius klausimus sprendė taip pat iš savo ontologinių pozicijų – tautos egzistenciniu pagrindu laikė jos dvasinę kūrybą, o svarbiausiu tos kūrybos subjektu – aktyvios dvasinės saviraiškos siekiančią asmenybę. Pripažindamas, kad klasinę visuomenės struktūrą nulemia ekonominiai santykiai, R. Bytautas postulavo tos struktūros tikslingumą.
Straipsnyje nagrinėjama vertybės samprata lenkų fenomenologo R. Ingardeno ontologijoje. Jis skyrė tris ontologinio tyrimo aspektus, kurie leidžia atskleisti būties prigimtį: materialųjį, formalųjį ir ...egzistencinį. Materija yra kokybinis būties apibrėžtumas, kurios pagrindas yra forma, kuri neturi jokio kokybinio apibrėžtumo. R. Ingardenas konstatuoja, kad vertybės forma skiriasi nuo realaus individualaus objekto formos, nes vertybė savybių subjektu būti negali, kadangi ji egzistuoja nesavarankiškai, priklauso nuo savo nešėjo – „vertingo“ objekto. Vertybės egzistavimo forma priklauso nuo šio nešėjo egzistavimo formos, pvz., poelgio moralinė vertybė atsiranda kartu su pačiu poelgiu. Išryškinami specifiniai vertybės momentai – jų vertybiškumas ir privalomumas. Šie momentai nepriklauso nei vertybės formai, nei materijai, nei egzistavimo būdui. Jie modifikuoja vertybės ontologinę struktūrą visais aspektais, nors patys negali būti nusakomi kuriuo nors iš jų. R. Ingardeno aprašyta vertybių sfera yra savotiška individualios sąmonės vertybinės orientacijos hipostazė.
Straipsnyje, remiantis M. Heideggerio, J.-P. Sartre’o, M. Merleau-Ponty koncepcijų analize, siekiama atskleisti transcendentalinio metodo ir ontologinių intuicijų sintezės realizavimo prielaidas, ...pagrindines idėjas bei programinius tikslus. Egzistencinis mąstymas analizuoja tas pagrindines žmogiškosios realybės struktūras, kurios dalyvauja konstituojant kokio nors esinio prasmę. E. Husserlis atsisakė konstruktyvaus transcendentalizmo idėjos ir pavertė sąmonę natūraliu, būtinu bei universaliu bet kokios daiktinės prasmės funkcionalumo fonu. Pohuserliškojoje fenomenologijoje iš esmės atsisakoma suprasti subjekto konstitutyvinę veiklą žmogiškojo subjektyvumo imanentinės analizės pagrindu, egzistenciniame mąstyme atsiranda hermeneutikos motyvai. Šio mąstymo rūpestis kyla iš intencionalinio dialogo ir žmogaus perceptibilumo vidinio ryšio refleksijos. Sielos perceptibilumas yra jos ontologinio funkcionalumo natūralus fonas, specifiškai žmogiškojo atvirumo būčiai forma. Būties klausimas iš esmės sutampa su šio perceptibilumo adekvataus išreiškimo būdo pasirinkimo klausimu.
PDF
