Straipsnyje analizuojami neokantizmo (ypač P. Natorpo) ir N. Hartmanno pažinimo teorijų skirtumai. Neokantininkai, kaip ir I. Kantas, manė, kad filosofijos uždavinys – teikti visų pripažintus ...mokslinius sprendimus, atskleidžiančius jų galimybių sąlygas, taip parodant gamtos mokslų metodologijos svarbumą. Neokantininkai mažiau dėmesio skyrė mąstymo ir tikrovės, subjekto ir objekto santykio pažinime problemoms, jie net subjekto pojūčių nelaikė savarankiškais pažinimo faktoriais, teigdami, kad pojūčiai tik dėl pažinimo įgyja tam tikrą prasmę. Šias problemas dalinai koregavo N. Hartmannas savo ontologijoje, gnoseologijoje, formaliojoje logikoje. Jo filosofijoje sprendimai apie pasaulį labiau priklausomi nuo objektų turinio negu nuo sąmonės formų, o subjektas atspindi reiškinių vienybę. Sąmonė – tai sritis, kurioje ir dėl kurios yra kuriamas ir suprantamas kultūros turinys. Subjektas dėl savo subjektyvumo, apibrėžtumo vardan, kuria ir suvokia kultūros vertybes. Neokantizmas savaip sąlygojo kritinės ontologijos atsiradimą, ruošė dirvą naujoms mokslo teorijoms, kurių tikslas – gnoseologijos (bei ontologijos) atsisakymas.
Straipsnyje nagrinėjama vertybės samprata lenkų fenomenologo R. Ingardeno ontologijoje. Jis skyrė tris ontologinio tyrimo aspektus, kurie leidžia atskleisti būties prigimtį: materialųjį, formalųjį ir ...egzistencinį. Materija yra kokybinis būties apibrėžtumas, kurios pagrindas yra forma, kuri neturi jokio kokybinio apibrėžtumo. R. Ingardenas konstatuoja, kad vertybės forma skiriasi nuo realaus individualaus objekto formos, nes vertybė savybių subjektu būti negali, kadangi ji egzistuoja nesavarankiškai, priklauso nuo savo nešėjo – „vertingo“ objekto. Vertybės egzistavimo forma priklauso nuo šio nešėjo egzistavimo formos, pvz., poelgio moralinė vertybė atsiranda kartu su pačiu poelgiu. Išryškinami specifiniai vertybės momentai – jų vertybiškumas ir privalomumas. Šie momentai nepriklauso nei vertybės formai, nei materijai, nei egzistavimo būdui. Jie modifikuoja vertybės ontologinę struktūrą visais aspektais, nors patys negali būti nusakomi kuriuo nors iš jų. R. Ingardeno aprašyta vertybių sfera yra savotiška individualios sąmonės vertybinės orientacijos hipostazė.
Vienas žymiausių XX a. religijos filosofų Paulis Tillichas savo sisteminėje teologijoje kritikuoja Kanto nustatytą transcendentalinį horizontą (pažinimo ribas). Kita vertus, konstruodamas tikrovės ...sampratą, jis pasinaudoja Kanto kategorine analize bei metafizikos kritika. Taigi Tillicho požiūris į Kanto epistemologiją yra polemiškas ir reikalauja gilesnės analizės. Kaip ir Kantas, Tillichas kelia klausimą, ką reiškia egzistuoti ir kaip ši egzistencija susijusi su Dievu. Nors Kanto transcendentalinė dialektika pagrindžia negalimybę įrodyti Dievą intelektinėmis operacijomis, protas gali mąstyti ultimatyvią tikrovę. Abiejų filosofų pagrindinė problema tampa proto taikymas anapus jo teorinės kompetencijos.
A. Šliogerio knygos „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ recenzija. Knygoje rekonstruojama egzistencinio mąstymo paradigma, kurios ontologinė ašis yra imanentinis transcendentas. Aptariama ir ...klasikinio mąstymo paradigma. Kritiškai vertindamas egzistencinį mąstymą, autorius dažniausiai jį vadina paradoksaliu, šiam paradoksalumui suteikdamas negatyvią prasmę. Paaiškinęs egzistencinio mąstymo socialinį sąlygotumą, knygos autorius daro išvadą, kad egzistencinio mąstymo ontologinis regionas iš tikrųjų yra visuomenės kuriamas daiktų pasaulis, arba daiktiškoji tikrovė.
Straipsnyje analizuojamos Romano Bytauto filosofinės (ontologinės, gnoseologinės ir etinės) pažiūros. Jo ontologinė koncepcija postulavo dvasią kaip būties pagrindą. Teigdamas apie imanentinį ...pirminių Visatos elementų bei viso pasaulio dvasingumą (protingumą), R. Bytautas siekė iš psichofiziniu paralelizmu grįsto dualizmo pereiti į panteizmą, kuriame idealizmas gali visiškai susiderinti su materializmu. Pažinimo teorijoje jis laikėsi introspekcionistinių pozicijų: pasaulio pažinimo ir supratimo pradžia yra mūsų psichikos gyvenimas, nes žmogaus dvasinė esmė yra visumos dvasingumo apraiška, mikrokosmas, talpinąs savyje pačią būties esmę. R. Bytautas kategoriškai neigė dorovės ir religijos ryšio būtinumą, teigė, kad iš ateistinių įsitikinimų bei materialistinės pasaulėžiūros jokiu būdu neišplaukiąs amoralizmas. Kultūrosofinius ir socialinius klausimus sprendė taip pat iš savo ontologinių pozicijų – tautos egzistenciniu pagrindu laikė jos dvasinę kūrybą, o svarbiausiu tos kūrybos subjektu – aktyvios dvasinės saviraiškos siekiančią asmenybę. Pripažindamas, kad klasinę visuomenės struktūrą nulemia ekonominiai santykiai, R. Bytautas postulavo tos struktūros tikslingumą.
Straipsnyje lyginamos tradicinės ir S. Kierkegaardo estetikos, estetizmo, estetinės sąmonės, estetinės būties sampratos. Estetizmas analizuojamas dviem požiūriais: kaip asmenybės psichologinė ...deformacija bei jos sąlygotas žmogaus psichologinis tipas ir kaip ontologinis žmogaus ryšys su pasauliu. S. Kierkegaardo veikaluose „Arba-arba“, „Pasikartojimas“ estetizmas suvokiamas kaip sielos liga, kuri paverčia žmogų bėgliu spalvingojo gyvenimo, prozos link. Aptariamas ontinis pergyvenimas, kuris individualiai skleidžiasi kaip egzistencinė aistra, esanti anapus mąstymo ir sąvokos visuotinybės. Svarbiu filosofo nuopelnu straipsnio autorius laiko atskleistą romantiškojo idealizmo abstraktumą (tai idealizmas be idealo). Nagrinėjamos estetinės sąmonės ontologinės charakteristikos, egzistencinės ironijos principas. Estetikas yra susvetimėjęs būties atžvilgiu ir ją suvokia objektyvaus pasaulio pavidalais, taip prarasdamas egzistencinę idealybę. Estetiko etinis indiferentiškumas plėtojasi anapus sociumo moralės reliatyvumo, situacinio bei utilitarinio konformizmo. Autoritarinė susvetimėjusios visuomenės moralė neturi nieko bendra su etine būtimi.
Straipsnyje nagrinėjama tradicinės ontologijos humanizacija M. Heideggerio filosofijoje. Autorius teigia, kad svarbus faktorius, sąlygojęs M. Heideggerio filosofijos antropologinę kryptį, buvo nerami ...Europos visuomeninė situacija, vis labiau ryškėjantys žmogaus susvetimėjimo bei nuasmenėjimo simptomai. Jo manymu, visa Europos filosofija nuo Platono ik F. Nietzschės pasirodė pamiršusi būties problemą, ją iškraipiusi, būties analizę pakeitusi esamybės analize. Nagrinėjama M. Heideggerio Dasein samprata: tai specifinė žmogaus esmė, jo atvirumas sau ir pasauliui, arba tiesiog egzistencija. Aprašoma žmogiškosios būties egzistencinė analitika, kuri yra žmogiškosios būties aiškinimas, remiantis jos modusais – egzistencialais. Glaustai aptariami rūpesčio, buvimo pasaulyje, parankumo, sambūvio, projekto, globos, baimės, kaltės, sąžinės, ryžto egzistencialai, mirties, neautentiškos egzistencijos (das Man) sampratos. Nuasmenintasis, arba netikrasis, žmogaus buvimo pasaulyje būdas – tai individų niveliacija ir susvetimėjimas. M. Heideggerio fundamentinė, arba žmogiškoji, ontologija yra individo moralinio-psichologinio apsisprendimo filosofinė teorija, kurioje fenomenologiškai aprašomas žmogaus buvimas pasaulyje.
Straipsnyje nagrinėjama krikščionių filosofo ir teologo P. Tillicho pamatinė ontologinė struktūra, arba subjekto ir objekto santykis. Analizuojamos teologo racionalios priemonės, arba sąvokų poros: ...subjekto ir objekto, tiesos ir melo, būties ir nieko. Aptariamos iracionalios struktūros (religinio jausmo, apreiškimo ir simbolio), kurios turėjo suvienyti subjektą ir objektą. Straipsnyje remiamasi P. Tillicho veikalo „Sisteminė teologija“ pirmu tomu. Mąstytojas daugiausia dėmesio skyrė iracionalioms struktūroms – šventumui, ekstazei, stebuklui ir meilei, kurie vertintini ne kaip paradoksas, o kaip perkėlimas. Perkėlimo funkciją turi ir apreiškimas, kuris reiškia nuolatinį vyksmą, jis reiškiasi: apreiškimas vyko (Kristus), vyksta (mūsų suvokimas) ir vyks (Apokalipsė). Tai perkeliantis (ne paradoksalus) veiksmas, vykstantis pro šalį. Apreiškimas kartu yra ir simbolis, kuris turi ontologinį parametrą. Skirtingai nuo sąvokos, simbolis nesiekia paaiškinti, greičiau perkelti, kai perkėlimo objektas nėra aiškus, todėl tiesos kriterijus čia beprasmis. Simbolyje susikerta dieviškoji ir žmogiškoji būtis.
The theory of beauty plays an important role in Plotinus’s philosophy. It has metaphysical, psychological, ethical, as well as aesthetical dimension. It is also inseparable from the spiritual ascent ...and mysticism. For Plotinus, the role of beauty is to recall to us a knowledge of forms. Thus, soul ascends to the true beauty through the practice of virtues and its purification. His aesthetic theory searches for a way to the ultimate principle in terms of beauty, and by doing that it seeks to identify a soul with it. This is why Plotinus’ theory of beauty is as important as his ontology, and why he significantly extends the meaning of the beautiful and refers to it in several books of his Enneads (i.e. I. 6., V. 8. and VI. 7.).
In Deleuzeʼs studies on film, it is striking that the dismantled “essence” of metaphysics as an ontology (being – god – world – man) is synthetically linked with a new approach not only to the ...movement of the concept, speaking in Hegelʼs language but also to the thinking as an event. That is even more true for the understanding of that which lasts in time and thus has the character of the thought-image. As the author points out in this article, Deleuze establishes this by turning the brain into a screen, and the film from the sphere of the so-called reality becomes the virtual code of the world as an image. The difference between concept and image eliminates the difference between the image no longer preceding the term and the term no longer preceding the image. How crucial this turn will be to Deleuzeʼs notion of the cinema can be seen in the derivation of the concept of an event (événement). The image and term correspond to the singularity of the event. The problem with comprehending Deleuzeʼs “images-ontology” shows that film cannot be reduced to the autonomous production of a cinematic way of thinking unless we have previously clarified what movement is and how it is created. In this paradigmatic case, a cinema cannot be viewed simply as a “visual code” of contemporary art. Its “essence” is revealed in that it enables the image-movement and image-time to synthetically realize the possibilities of the technosphere as (1) computation, (2) planning and (3) construction. Eventually, the cinematic thinking advocated by Deleuze becomes a question of the possibility of film as a meta-film reaching a new level of philosophical consideration of what becomes and emerges with a new set of relations between Being and event.
PDF
