Straipsnyje nagrinėjama intencionalumo problema Levino ir Waldenfelso fenomenologijoje. Pateikdamas intencionalumo ir gyvosios dabarties kritiką, Levinas fiksuoja Husserlio fenomenologijos problemą, ...iškylančią sprendžiant kito duoties klausimą. Levino įsitikinimu, kito kaip jau turinčio kito prasmę duotis lemia sąmonės kaip uždaros, sau pakankamos struktūros buvimą, implikuojantį bet kokios sąmonės atžvilgiu esančios kitybės pasirodymo negalimumą. Siekdamas pagrįsti kitybės pasirodymo galimybę, Levinas apibrėžia sąmonę ne intencionalumu, bet neintencionalumu. Būtent sąmonės apibrėžimas neintencionalumu atveria prieigą prie radikalios ateities laiko kitybės, kuri, viena vertus, pačią sąmonę leidžia fiksuoti kaip nesusintetinamą trūkį, kita vertus, grąžina prie intencionalumo problemos, iškeldama jo svarbos klausimą grindžiant bet kokią sąmonės patirtį. Kitybės, nors ir kitaip nei prasmės, pasirodymas implikuoja jos jau kaip „ko nors“ pasirodymą, todėl Waldenfelso fenomenologijoje prie Levino iškeltos kitybės problemos yra grįžtama ne atsisakant intencionalumo sampratos, bet ją permąstant. Remdamasis intencionalumo sampratos permąstymu, Waldenfelsas pasirodžiusią kitybę interpretuoja taip pat kaip nesusintetinamą trūkį, tačiau intencionalioje sąmonėje.
Članak se na komparativan način bavi pojmom pažnje u Bergsonovoj i Husserlovoj filozofiji. Posebna pažnja posvećena je njihovoj konfrontaciji sa psihološkim tumačenjima pažnje, kao i metodološkim ...aspektima njihovih teorija. Analizira se vitalnost, intencionalnost i temporalnost pažnje, imajući u vidu složenu terminološku pozadinu i kod Bergson i kod Husserla. Autor smatra da ih povezuje to što pažnju određuju kao dinamičnu unutrašnju modifikaciju, s različitim dimenzijama sadašnjosti, prošlosti i budućnosti. Istovremeno su uzete u obzir sličnosti i razlike u pogledu najvažnijih dilema.
The paper comparatively deals with the concept of attention in Bergson’s and Husserl’s philosophy. Special attention is devoted to their confrontation with psychological interpretations, as well as to methodological aspects of their theories. Analysed are the vitality, intentionality and temporality of attention by keeping in mind the complex terminological background in both Bergson and Husserl. The author holds that what connects them is that they both define attention as an inherent dynamic modification, with the different dimensions of presence, past and future. Similarities and differences are both taken into consideration concerning the most important dilemmas.
Šio straipsnio tikslas yra pasiūlyti naujo fenomenologinio požiūrio į gėdą apmatus. Tvirtinama, jog dominuojančios gėdos teorijos yra pernelyg siauros ir gėdą supranta vien kaip socialinių sankcijų ...baimę ar intymią patirtį, kai subjektas tampa išorinių socialinių normų objektu. Parodoma, kad gėdą reikėtų suprasti kaip individo išgyvenimą, jog jis nėra pajėgus pasiekti ego idealo standartų, nes stokoja kažko vertingo. Žvelgiant iš šios perspektyvos, gėda yra labai intymus išgyvenimas, kai individas vertina save neigiamai, nes esą stokoja to, kas, jo nuomone, jam reikalinga. Kita vertus, kadangi stoka pasireiškia tik individui lyginant realųjį savo Aš su ego idealu, gėda visuomet pasižymi ideologiniu aspektu, nes ego idealas atspindi bendras ideologines vertybes, prie kurių individas prisirišęs ir kurios sudaro dalį jo savipratos.
Suosjećajno djelovanje Bojanić, Petar; Cvejić, Igor; Nikolić, Olga
Filozofska istraživanja,
01/2022, Letnik:
41, Številka:
4
Journal Article, Paper
Recenzirano
Odprti dostop
Naš je glavni cilj opisati strukturu angažiranih akata i suosjećanja i njihovu konstitutivnu povezanost da bismo objasnili ključnu ulogu angažiranih i suosjećajnih akata za konstituiranje grupe. U ...prvom dijelu teksta, formuliramo ideju-vodilju: ključ za razumijevanje suosjećanja leži u razumijevanju angažmana i obratno. Zatim, okrećemo se razmatranju problematičnoga karaktera angažiranih akata: oni, s jedne strane, ne ispunjavaju uvjete pripisivosti pluralnom subjektu, dok se, s druge strane, ne mogu objasniti bez pretpostavke pluralnoga subjekta. Da bismo to razumjeli, oslanjamo se, prije svega, na Helmovu teoriju emocija i klasične fenomenološke analize konstituiranja pluralnoga subjekta, ali i ukazujemo na njihova ograničenja. U posljednjim dvama odjeljcima ćemo, nadovezujući se na Nussbauminu teoriju suosjećanja, opisati paralelizam i konstitutivnu povezanost u strukturi suosjećanja i angažmana. Na kraju, ispitat ćemo specifičan način na koji (suosjećajni) angažirani akti »stavljaju teret« i transformiraju grupu u instituciju.
Our main goal is to describe the structure of engaged acts and compassion and their constitutive interrelation to explicate the key role of engaged and compassionate acts for group constitution. In the first part of the paper, we formulate our guiding idea: the key to understanding compassion lies in understanding engagement and vice versa. We then consider the problematic nature of engaged acts: On the one hand, they do not meet the conditions to be attributed to the plural subject; on the other hand, they cannot be understood without presupposing the plural subject. To understand this, we rely primarily on Helm’s theory of emotions and the classical phenomenological analyses of the constitution of the plural subject, but we also point out the limitations of the latter. In the last two sections, we build on Nussbaum’s theory of compassion to describe the parallelism in the structure of compassion and engagement and to show their constitutive connection. Finally, we examine the specific way in which (compassionate) engaged acts “place burden” and transform a group into an institution.
Ovaj istraživački rad potječe iz fenomenološke analize etiketiranja alkoholizma i njegove individualne internalizacije. Koristeći kvalitativnu metodu fokus grupa, istraženo je značenje i iskustvo ...etikete alkoholičara u Hrvatskoj. Koristeći model odgovora na liječenje, može se raspravljati o tome kako se značaj etikete ost-varuje u različitim kontekstualnim poveznicama. U modelu se raspravlja o odnosu između osobnog izbora i ohrabrujućeg okruženja, osobnog izbora i prilagodljivog okruženja i nedostatka osobnog izbora s negativnim prefiksom na okolišne čimbenike. Osnovna polazna točka ovog rada leži u hipotezama postojanja par excel-lance stvarnosti, stvarnosti svakodnevnog života i oblika stvarnosti koji su vezani uz njega. Međutim, poje-dinac situacijski procjenjuje značaj tih obrazaca i karakteristično ih internalizira. Iako ima fenomenološku analizu u svojem korijenu, ovaj rad karakterizira dualnost strukture i djelovanja u vezi s etiketom alkoholizma. Pretpostavljena realnost svakodnevnog života i njezin odnos s alkoholizmom nisu dovoljni za društvenu funk-cionalnost etikete alkoholičara. Subjektivizacija, odnosno, internalizacija etikete potrebna je kako bi se posti-gla svrha i značenje.
Pjesništvo Paule pl. Preradović bavi se uglavnom sjećanjima iz djetinjstva i mladosti u istarskim krajolicima na Jadranu. Osim izraza mladenačkog otpora prema modernom velegradu u duhu antimodernizma ...tu su i vjerski hvalospjevi ili himne o domovini, ljubavi i braku, prijateljstvu i ljudskosti, životu i smrti. Himne Paule pl. Preradović stoga ispunjavaju vjersku svrhu, ako religiju u etimološkom smislu (religio) shvaćamo kao stvaranje odnosa između Boga, svijeta i čovjeka kroz pomno čitanje uvijek iznova. Uz pomoć suvremene fenomenologije religije ovaj rad postavlja glavnu hipotezu da himne Paule pl. Preradović stoje u obzorju svetog.
The poetry of Paula von Preradović primarily deals with memories from her childhood and youth spent in Istria on the Adriatic Sea. Besides the youthful resistance to the modern metropo-lis in the spirit of anti-modernism, there are also religious canticles or hymns about Christian faith, love and matrimony, friendship and humaneness, life and death. The hymns of Paula von Preradović thus fulfill a religious purpose, if religion in the etymological sense (religio) means entering into a relationship with God, the world, and man through a close reading over and over again. Based on the contemporary phenomenology of religion this article hypothesizes that the hymns of Paula von Preradović stand in the horizon of the holy.
Straipsnio tikslas – analizuoti Vosyliaus Sezemano įsijautimo sampratą. Panašiai kaip ir Geigeris savo fenomenologinėje estetikoje, Sezamanas laikosi nuomonės, kad estetinio objekto raiška ir ...suvokimas yra neįmanomi be emocinio įsitraukimo. Įsijautimas negali būti aiškinamas remiantis analogijos teorija arba psichologinio įjautimo samprata. Pastarosios suponuoja radikalią subjekto ir objekto perskyrą bei jų supriešinimą. Sezemanas parodo, kad įsijautimas yra svarbus estetiniam suvokimui kaip tik todėl, kad jis yra paremtas išraiškingų pasaulio formų ir jų dinamikos bei suvokimo judesių koreliacija. Įsijausti reiškia jausti save kartu su kitais, jausti kitus sąryšyje su savimi. Pasaulio išraiškų dinamika tiesiogiai atskleidžia gyvybingumą, kuris įtraukia ir patį kūniškai suvokiantį subjektą su visomis jo juslėmis kaip visuma. Todėl estetiškai jausmus geriau išreiškia ne dalykinis vaizdavimas, bet dinaminės linijų, spalvų ir garsų atmosferos kūrimas. Pasinėrimas į šią gyvybinę dinamiką yra galimas, jei suvokiantis subjektas suskliaudžia savo pragmatinius interesus ir įpročius bei įgyja estetinės kontempliacijos nuostatą. Sezemano estetikoje išplėtota emocinio įsijautimo samprata yra artima Hartmanno ir Geigerio koncepcijoms, bet jas pranoksta pateiktų argumentų gausa. Kita vertus, Sezemano koncepcijoje ryškėjantis tiesiogiai ir interaktyviai patiriamo estetinio išraiškingumo pirmumas leidžia šią filosofinę poziciją lyginti su Merleau-Ponty filosofine estetika.
Kriza tijela Todorović, Tanja; Rupčić Kelam, Darija; Janeš, Luka ...
JAHR (Rijeka ),
01/2022, Letnik:
12, Številka:
2
Journal Article
Recenzirano
Odprti dostop
Višestruke su posljedice krize na ljudsku psihu i tijelo, a u ovom radu evaluirat ćemo na koji se način ponajprije umjetnici i filozofi nose s krizama u društvu te kolika je snaga i propulzivnost ...kreativnog umjetničkog izražavanja pri suočavanju s aktualnom pandemijskom krizom. Na primjerima avangardnih pokreta uočavamo da su umjetnici u doba kriza zauvijek promijenili formalne karakteristike umjetnosti, umjetničkog djela, ali također i samo razumijevanje umjetničkog procesa. Povijesnim osvrtom izvodimo hipotezu da su pojedini umjetnički pravci u doba aktualne krize uspjeli opstati na periferiji upravo zbog duha avangarde koji nose u sebi. Filozofija, pak, reflektira krizu sinkrono s novim umjetničkim pokretima, te se čini da i „postmoderna umjetnost“ i fenomenologija idu usuprot same realnosti. U diskurzivni centar rada postavljamo analizu samog tijela koje je, postavljamo hipotezu, tradicionalno bivalo zanemareno i često stavljano na najnižu poziciju ontološke ljestvice pri mnogobrojnim filozofskim pokušajima kroz povijest. Zaključno, nastojat ćemo adekvatno argumentirati temeljnu hipotezu članka da je tijelo samo ekspresija krize, a da njezinu dublju osnovu valja tražiti u ljudskoj psihi i strukturama subjektivnosti koje su je uvjetovale. Pri čemu nastojimo „rasplesati“ i „raživotiti“ digitalnu tehničku statiku aktualnog stanja socijalne distance uzrokovane pandemijskom krizom, prilazeći joj kao svojevrsnoj sublimaciji povijesnih kriza koje su joj prethodile.
There are many consequences of the crisis on the human psyche and body. In this paper, we will evaluate how artists and philosophers deal with society in crisis, as well as how strong and propulsive art practice is in the current pandemic crisis. Following the examples of avant-garde movements, it must be noted that artists in times of crisis forever changed the formal characteristics of art, artwork, and the understanding of the artistic process. With a historical review, we hypothesize that some art movements in the era of the latest crisis managed to survive on the periphery because of the avant garde spirit they carry. Philosophy reflects the crisis synchronously with the new artistic movements, and both the art and the phenomenology seem to go against reality itself. The analysis of the body, which has traditionally been philosophically neglected and often placed at the lowest position of the ontological scale, returns to the center. We will try to adequately argue on the hypothesis that the body is only an expression of the crisis. Its deeper basis should be found in the human psyche and the structures of subjectivity that conditioned it. In doing so, we strive to “dance up” along with “liven up” digital tech statics of the social and physical distance carried out by the pandemic crisis, approaching it as a kind of the causal sublimation of the crises that preceded in the loop of history.
In this paper, confronted are two radical currents of thought about the film image. In a first step, demonstrated is how some Marxist theorists (Beller, Debord, Baudrillard) define the film image as ...ontologically grounded in alienation and the destruction of non-mediated presence due to its technical origin, as well as its effects. In a second step, I try to show how André Bazin, influenced by phenomenology and taking up identical premises as the Marxists, came to diametrically opposite conclusions: it isn’t but the film image that discloses the real. Drawing on the work of Jacques Rancière, Jean-Luc Nancy and Giorgio Agamben, in a third step I establish a certain synthesis between these two currents and examine how spectacle is guarded, but also re-evaluated within the regime of film images. Through this re-evaluation, one gets a glimpse at the contours of an exigent aesthetic program that in some respects conforms to, while also deviating from eminent ideas on cinematic postmodernism.
Šiame straipsnyje, pasitelkiant M. Merleau-Ponty kūno fenomenologijos įžvalgas ir asmenines judėjimo negalią turinčių žmonių naracijas, atskleidžiama, kaip judėjimo negalią turintys asmenys patiria ...ir išgyvena pasaulį per savo negalios apimtą kūną, ką reiškia ne tik turėti neįgalų kūną, bet ir gyventi, būti juo. Vėlesniame gyvenimo tarpsnyje po traumos asmenis užklupusi negalia išgyvenama kaip tam tikras kūno nepaklusnumas, kuris gali pastūmėti neįgalų asmenį į minties ir kūno dualumo išgyvenimą, kitaip tariant, išgyventi įtrūkį tarp Aš ir savojo kūno. Tačiau asmenys, neįgalūs nuo vaikystės ar turintys įgimtą negalią, savo kūno disfunkcionalumo ar riboto pajėgumo judėti nesureikšmina ir neakcentuoja neįgalumo kaip tam tikros problemos ar kliuvinio būti pasaulyje, nes nuo mažens patiria nuolatinį sąlytį su pasauliu per negalios paliestą kūną.
PDF
