Straipsnyje analizuojama rašytojo biografija kaip literatūrologijos tyrinėjimo objektas. Šioje disciplinoje kartais atsisakoma požiūrio į biografiją kaip į absoliučiai individualią ir nepakartojamą; ...taip pat ieškoma principų, pagal kuriuos reikėtų atrinkti duomenis iš turimos rašytojo gyvenimo medžiagos. Teikiama daug reikšmės tam, kad atsiskleistų būtent rašytojo biografijai specifiški dalykai, kad ji savo pobūdžiu netaptų analogiška mokslininko ar valstybės veikėjo biografijai. Kūryba ir biografija turi būti suprastos kaip viena kitą papildančios kultūroje formos, kaip analogiškos vertybės, nors realizuotos skirtingose plotmėse. Kai kuriais atvejais biografija tampa savarankiška vertybe, atstovaujančia tam tikram asmenybės tipui, vertybinei orientacijai, gyvenimo modeliui. Rašytojo biografija yra literatūrinio proceso, epochos literatūrinės kultūros elementas. Aptariama rašytojų biografijų tradicija Lietuvos literatūrologijoje, konstatuojama, kad šie tyrinėjimai neturi gilesnių tradicijų, dažniausiai remiamasi pozityvistinio pobūdžio rekonstrukcijomis, trūksta ryšių su dabartine psichologija.
1977 m. gegužės 14 d. įvyko tarpinstitutinė konferencija „Metodologinės pažinimo teorijos problemos“. Joje daugiausiai nagrinėtos šiuolaikinės pažinimo proceso tendencijos ir principai. Tų pačių metų ...spalio 12 d. MA Filosofijos, sociologijos ir teisės institute įvyko TSRS Filosofų draugijos Lietuvos skyriaus Estetikos sekcijos surengta konferencija „Pažintinė meno funkcija“. Perskaityta 13 pranešimų, kuriuose aptarta pažintinė meno funkcija ir lenininė atspindėjimo teorija, šios funkcijos ryšys su meno specifika, gnoseologistinių ir antignoseologistinių teorijų konfrontacija, meno sąlygiškumas, menininko santykio su tikrove subjektyvumas ir kita.
Straipsnyje nagrinėjamas determinizmo principo taikymas istoriografijoje. Autorius teigia, kad materialistinė istorijos samprata yra susijusi su specifiniu determinizmo principo taikymu visuomenės ...raidos aiškinimui. Marksistinė filosofija rado būdą pritaikyti šį principą procesui, ištisai sudarytam iš tikslingų veiksmų. Ji abstrahavosi nuo konkretaus istorijos vaizdo įvairovės ir perėjo prie jos objektyvaus turinio tyrimo. Taip buvo prieita prie visuomenės raidos, kaip ypatingo materialaus vystymosi proceso, sampratos. Materialistinės metodologijos požiūriu, determinizmo principas tiesiogiai taikomas tik aiškinant visuomenės ekonominės struktūros vystymosi santykį su jos egzistavimo sąlygų kitimu. Kitos visuomenės gyvenimo sritys patenka į deterministinio aiškinimo turinį tik jų funkcinių ryšių su šia struktūra aspektu. Konkretizuodamas nagrinėjamosios ekonominės struktūros vaizdą, istorijos mokslas turi atsižvelgti į tai, kad jos specifinį turinį dengia įvairūs visuomeniniai institutai. Istorijos mokslas aiškina veiksnius, sąlygojančius valstybės genezės bei jos struktūrinių formų istorinę įvairovę, ribojamą būtinumo vykdyti specifines ekonomines-socialines funkcijas.
Straipsnyje pateikiami darbinio adaptavimosi bendrieji bruožai. Autorius darbinį adaptavimąsi apibrėžia kaip darbuotojo prisitaikymą prie tam tikros darbinės veiklos rūšies konkrečiomis gamybos ...sąlygomis bei kolektyve susidariusių santykių įsisavinimą. Darbinio adaptavimosi sąvoka iš esmės skiriasi nuo socializacijos sąvokos. Socializacija, kaip asmenybės formavimosi procesas, apima visuomeninių santykių visumą. Darbuotojo socializacija neapsiriboja vien darbo kolektyvu, jo poveikiu. Pateikiami objektyvūs ir subjektyvūs darbinio adaptavimosi kriterijai: pirmieji yra darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, darbinės veiklos rezultatai (išdirbio normų ir darbo užduočių vykdymas, darbo kokybė), iniciatyvumas darbe (dalyvavimas racionalizacijoje, išradyboje), darbo drausmė (socialinė ir technologinė) ir atsakingumas, darbo stažas įmonėje (apibendrinantis objektyvus kriterijus), antrieji – darbininkų pasitenkinimas savo specialybe ir darbu, jo sąlygomis, darbo organizavimu, santykiais darbo kolektyve (vertikaliais ir horizontaliais), darbininkų noras arba nenoras keisti darbovietę. Pastarasis kriterijus laikomas apibendrinančiu subjektyviu darbinio adaptavimosi kriterijumi.
Straipsnyje pateikiamas marksistinis požiūris į filosofijos ir gamtotyros santykį. Teigiama, kad marksistinėje-lenininėje filosofinėje literatūroje šio santykio pobūdžio supratimas remiasi šių mokslo ...sričių sąjungos idėja. Gamtotyra yra vieningo žmogiškojo tikrovės pažinimo proceso sudėtinė dalis. Šis procesas turi ir ontologinį, ir gnoseologinį aspektus, kuriems daugiausia dėmesio skiria filosofija. Tai duoda pagrindą bendradarbiauti filosofijai ir gamtotyrai. Filosofija, teoriškai tirdama pažinimo procesą, negali neatsižvelgti į gamtamokslinio pažinimo laimėjimus. Filosofijos ir gamtotyros bendradarbiavimo pagrindą sudaro ne mėginimai pakeisti viena kitą, gvildenant jų kompetencijai nepriklausančius klausimus, o bendrieji teoriniai žmogiškojo pažinimo proceso principai, t. y. metodologiniai klausimai. Daroma išvada, kad filosofiniai gamtotyros klausimai nelaikytini savarankiška filosofijos sritimi. Jeigu filosofijos ir gamtotyros bendradarbiavimo pagrindą sudaro bendro metodologinio pobūdžio klausimų gvildenimas, tai tokius klausimus reikėtų vadinti ne filosofiniais gamtotyros klausimais, o bendraisiais metodologiniais gamtotyros klausimais.
Straipsnyje aptariama marksistinės filosofijos objekto samprata, jos metodologinis, pasaulėžiūrinis ir ideologinis vaidmuo, pabrėžiamas jos problematikos vieningumas. Teigiama, kad marksizmo ...požiūriu, filosofijos objektas yra vystymosi procesas, jo bendrosios sąlygos ir dėsniai. Savo dialektiniu turiniu filosofija atlieka bendrosios mokslo metodologijos, arba mokslinio mąstymo logikos, vaidmenį ir naujai suformuluoja mokslinio tikrovės reiškinių aiškinimo (moksliškumo) kriterijus. Pasaulėžiūros turinys skirstomas į pažintinį aiškinamąjį ir ideologinį vertinamąjį. Marksistinės filosofijos, kaip apibrėžtą objektą turinčio mokslo, metodologinė paskirtis ją daro pasaulėžiūrą kuriančiu veiksniu tiek pažintiniu, tiek ir ideologiniu aspektu. Ji konstatuoja ideologinių vertinimų kriterijų istoriškumą ir nustato objektyvius jų kitimo pagrindus. Teigiama, kad netikslu marksistinę filosofiją skirstyti į ontologiją ir gnoseologiją: šios dvi disciplinos nėra savarankiškos, materialistinė besivystančios tikrovės koncepcija, kuria pagrįsta marksistinė filosofija, įeina į pažinimo teoriją kaip jos konstitucinis elementas.
Straipsnyje nagrinėjama laisvalaikio tipologizavimo problema. Straipsno pirmoji dalis buvo skirta aptarti statinei laisvalaikio būklei, o antroji dalis – dinaminei, kuri kelia daugiau metodologinio ...pobūdžio klausimų ir problemų. Tipologijos sudarymas pirmiausia susijęs su teorija, bet svarbus vaidmuo tenka ir empiriniams tyrimams. Teigiama, kad yra dviejų tipų pastovumai – dinaminis ir statinis; juos nustatyti būtina tam, kad esamomis vienodomis sąlygomis jie nekistų. Autorius siekia atskleisti, kokie veiksniai labiausiai sąlygoja skirtingą laisvalaikio leidimą ir nuo ko priklauso vienodas laisvalaikis. Išskiriami ir aptariami trijų tipų veiksnių kompleksai: išorinių, objektyvių veiksnių (gyvenamoji vieta, tradicijos); patiems individams bei jų grupėms būdingų objektyvių veiksnių (demografinės sąlygos, klasinė bei profesinė padėtis, darbo pobūdis ir kt.); subjektyvių veiksnių (vertybinės orientacijos, individualios psichinės savybės). Dėl elementarių priežasčių, susijusių su kartų kaita, socialinėmis gyvenimo sąlygomis, ekonominių priežasčių, darbo pobūdžio, vieni laisvalaikio leidimo tipai išnyksta, kiti atsiranda, todėl laisvalaikio leidimas per tam tikrą laiką pakinta, nors kartais ir visai nežymiai.
Apžvelgiamas simpoziumas „Dorovės pažamga ir asmenybė“, kuris vyko 1976 m. spalio 13–14 d., TSRS filosofų draugijos išplėstinis posėdis, žurnalo „Voprosy filosofii“ skaitytojų konferencija ir tų ...pačių metų rugsėjo 24–25 d. Rygoje įvykusi respublikinė mokslinė konferencija „Vientisos asmenybės formavimosi sąlygos“. Simpoziume buvo nagrinėjama pagrindinių dorovės pažangos kriterijų problema, asmenybės, kaip tam tikros sistemos, dorovinio atsparumo svarba, mokslo ir technologijų revoliucijos santykis su dorove, metodologinis dorovės pažangos, jos kriterijaus aiškinimų pobūdis, asmenybės tipologijos problema, dorovinių savybių reiškimasis kaip dorovės pažangos požymis, dorovės ir visuomenės pažangos klausimas ir kita.
Electrical discharge machining (EDM) is much preferred in modern precision-manufacturing industries owing to its ability to machine any metal regardless of its hardness. However, its constraint is ...that the selected metal should be an electrically conductive material. For the present investigation, an Inconel 718 alloy was selected for EDM, using a TiB2-Cu electrode made with powder metallurgy. Input factors, namely, the pulse current (Ip), pulse-on time (Ton) and gap voltage (Gv) were selected and their output responses were the surface roughness (SR) and material-removal rate (MRR). For the response surface, the Box Behnken technique was preferred when designing the experiments (DoE). An ANOVA test was performed to understand the influence of the selected input factors on the SR and MRR. The RSM integrated with a grey relational analysis (GRA) revealed that the optimal input parameters for better machining characteristics were: Ip = 10 A, Ton = 40 µs and Gv = 50 V. Besides, the results also showed that the pulse current more significantly influenced the output responses than the other parameters. Moreover, an increase in the gap voltage caused surface irregularities on the machined surface. Surface morphology of the machined surfaces was analysed through SEM and EDAX. Moreover, a certain amount of tool-material transfer was noted with the EDAX analysis.
Članek obravnava metodološke probleme vrednotenja geodiverzitete na primeru Krajinskega parka Logarska dolina. V njem sta predstavljeni in primerjani dve delno avtomatizirani metodi vrednotenja: prva ...združuje prostorsko odvisnost števila geomorfoloških in hidroloških elementov geodiverzitete s podatki o hrapavosti površja, druga pa upošteva tudi litološko sestavo. Indeksi geodiverzitete so bili izračunani z velikostjo rastrskih kvadratov 50 × 50 m z namenom primerjav in ugotavljanja posplošitev na preučevanem območju. Ugotovljeno je bilo, da vključitev litoloških elementov ni smiselna, če je litologija v vrednotenje že vključena preko geomorfoloških elementov, če z množenjem le poveča vrednost območij z visokim indeksom hrapavosti ali če so si tipi litoloških enot glede na značilnosti podobni.
PDF
