U ovom radu razmatramo moguća tumačenja Vergilijeve
Eneide
iz filozofske perspektive, što uključuje homerski, stoički i epikurejski element, jer usporedba Homerovih epova i
Eneide
u oblikovanju ...književnog teksta i filozofičnosti pokazuju podudarnosti. Platonički utjecaj na Vergilija, posredstvom Cicerona i njegova eklektičkog filozofskog pristupa, stoji u učenju o vrlini. Stoga je bitno razdvojiti ideje navedenih filozofskih sustava u Vergilijevu epu te obrazložiti njegov modus izlaganja mitskom filozofskom metodom. Fabulu i uzročno-posljedične veze epa vodi
Božja sudbina
koja je stoički shvaćena, što znači da je cjelokupna fabularna konstrukcija podređena stvaranju podloge za osnutak Rima kao carstva kojem je Bog namijenio da vlada pravedno i dobro. Uz etičku sastavnicu veže se i ontološka, zato što filozofiju epikurejaca i stoika karakterizira podjela filozofije na etiku, logiku i filozofiju prirode. Enejin model karakterizacije nije stvoren prema stoičkom modelu mudraca, a ni prema epikurejskom, nego glavnu ulogu igra homerski faktor, jer Eneja ipak izražava emocije ljutnje i bijesa kao većina antičkih junaka poput Ahileja i Odiseja, koji, vođeni emotivnom boli i tugom zbog gubitka voljene osobe, postaju osvetnički nasilni. Razlog takvom pripovjednom motivu je idealiziranje emotivnih muškaraca u helenskom, a takvim utjecajem onda i u rimskom razdoblju. Dakle, ono što je bilo presudno u oblikovanju glavnog junaka te njegova odnosa prema božanskom je rimska kultura i njezini etičko-ontološki zahtjevi manifestirani religijski. Začetnik mitske filozofske metode strukturirane u epskom pjesništvu je Homer, čiji kasniji utjecaj uspostavlja princip oblikovanja epa. Radi se o metodi iznošenja ideologizirane etike, zbog čega i je kulturalna, a formira se estetiziranjem mitološkog.
In this paper we discuss potential interpretations of Vergil's
Aeneid
from a philosophical perspective, which includes the Homeric, Stoical and Epicurean element, because the comparison of Homer's epics and Vergil’s
Aeneid
in the figuration of a literary text and philosophicity shows congruence. Platonic influence on Vergil, through Cicero and his eclectic philosophical approach, lies in the teaching of virtue. It is therefore essential to separate the ideas of the aforementioned philosophical systems in Vergil's epic and explain his mode of exposition by the mythical philosophical method. The plot and the causal and consequential links in the epic are controlled by
God's Fate
which is Stoically understood, meaning that the whole narrative structure is subordinated to the founding of Rome as an empire which God had intended to rule justly and well. Along with the ethical component, there is a relation with the ontological, because the philosophy of the Epicureans and the Stoics is characterized by the division of philosophy into ethics, logic and philosophy of nature. Aeneas’ model of characterization was not created according to the Stoic wise man ideal nor to the Epicurean, but the main role is that of a Homeric hero, as Aeneas still expresses emotions of anger and fury, as do most of the ancient heroes like Achilles and Odysseus, who, guided by emotional pain and grief owing to losing loved ones, became vengefully violent. The reason of such narrative motif is the idealization of emotional men in the Hellenistic period, as well as in the Roman period. Therefore, what was crucial in shaping the main character and his relationship towards the divine is the Roman culture and its ethical-ontological demands, which are manifested in religious form. The originator of the mythical philosophical method structured in epic poetry is Homer, whose latter influence establishes the principle for the formation of the epic. It is about the method of bringing out ideologized ethics, which is why it is cultural, and is formed by aestheticizing the mythological.
Ontologija nogometne igre Akrap, Ante
Crkva u svijetu,
10/2018, Letnik:
53, Številka:
3
Journal Article
Odprti dostop
Ovaj rad obrađuje igru i nogomet kao filozofski problem. Svrha je čitanje nogometne igre ontološkim ključem. U prvome dijelu govori
se o igri kao fenomenu ljudskoga postojanja koji je sastavni dio ...ontološke strukture čovjeka, jedna od temeljnih odrednica koje ga definiraju, forma u kojoj život živi samoga sebe. Filozofija se od svojih samih početaka bavila igrom kao specifičnom ljudskom djelatnošću neodvojivom od ljudskoga bivstvovanja. Tu svakako spadaju igre loptom te stoga u drugome dijelu i donosimo kratak povijesni presjek i razvoj igre s posebnim naglaskom na nogomet. Premda se nogomet promatra kao globalni fenom koji je sam po sebi razumljiv, sagledan u svojoj dubljoj analizi otvara mnoga pitanja koja su plod različitih pristupa i gledanja na jedan jedinstveni događaj; stoga je treći dio ovoga rada posvećen ontološkoj strukturi nogometa, njezinim ključnim
svojstvima, zanimljivosti, neizvjesnosti i pristupačnosti svima, koje ga guraju na vrh popularnosti svih sportova i čine najvažnijom sporednom stvari na svijetu. U ovom dijelu ontologija nam služi pri opisivanju i razumijevanju same nogometne igre, koja je postala metaforom našega života.
Straipsnyje aptariami nihilizmo problemos formulavimo XX a. filosofijoje ypatumai. Remiamasi prielaida, kad nihilizmo fenomeno aprašymas susiduria su paties nihilizmo termino „ išplėtimo“ problema – ...nihilizmo istorijos tapatumo Niekio „istorijai“ problema. Keliamas klausimas, ar ieškant nihilizmo fenomeno manifestacijų ir jo esmiškųjų „bruožų“ nihilizmą privalu traktuoti kaip susijusį su Niekiu. Šis nihilizmo problemos ontologinio įšaknytumo klausimas svarstomas analizuojant garsiąją E. Jüngerio ir M. Heideggerio polemiką nihilizmo klausimu. Parodoma, jog E. Jüngeris nihilizmą aprašo kaip totalų pasaulio technizavimą ir paties pasaulio redukciją, o Heideggeris dekonstruoja Jüngerio nihilizmo aprašymą, nihilizmo ir jo manifestacijos – šiuolaikinės technikos- svarstymą išvesdamas į ontologinę perspektyvą.
Gamtos valdymo idėjos atsiradimas Vakarų civilizacijoje susijęs su ekologinėmis-klimatinėmis ir socialinėmis sąlygomis, taip pat ir su žmogaus prigimties bei mąstymo ypatybėmis (pvz., su žmogaus ...smegenų funkcijų asimetrija). Vakaruose, skirtingai nei Rytuose, buvo intensyviai plėtojami racionalūs, analitiniai kultūros pradai, pabrėžiantys žmogaus proto autonomiją ir jo priešpriešą gamtai. Teigiama, kad R. Descartes, kaip jėzuitų auklėtinis, plėtojo tradicinį katalikiškąjį požiūrį į pasaulį kaip Kūrėjo kūrinį, pripažino žmogaus ribotumą, atsisakydamas tuometiniam gnosticizmui ir hermetizmui būdingų globalaus viešpatavimo gamtai idėjų. R. Descartes‘o racionalistinė ontologija, gamtą pavertusi matematine schema, funkcinių parametrų visuma, padarė didelę įtaką mechanistiniam pasaulėvaizdžiui. Mechanistinė pozicija skatino objektų fragmentacijos procesus ir valdymo veiksmus, suteikė filosofinę sankciją pertvarkomajam žmogaus santykiui su aplinka ir atvėrė kelią aktyviam žmogaus kišimuisi į gamtą.
Straipsnyje lyginamos tradicinės ir S. Kierkegaardo estetikos, estetizmo, estetinės sąmonės, estetinės būties sampratos. Estetizmas analizuojamas dviem požiūriais: kaip asmenybės psichologinė ...deformacija bei jos sąlygotas žmogaus psichologinis tipas ir kaip ontologinis žmogaus ryšys su pasauliu. S. Kierkegaardo veikaluose „Arba-arba“, „Pasikartojimas“ estetizmas suvokiamas kaip sielos liga, kuri paverčia žmogų bėgliu spalvingojo gyvenimo, prozos link. Aptariamas ontinis pergyvenimas, kuris individualiai skleidžiasi kaip egzistencinė aistra, esanti anapus mąstymo ir sąvokos visuotinybės. Svarbiu filosofo nuopelnu straipsnio autorius laiko atskleistą romantiškojo idealizmo abstraktumą (tai idealizmas be idealo). Nagrinėjamos estetinės sąmonės ontologinės charakteristikos, egzistencinės ironijos principas. Estetikas yra susvetimėjęs būties atžvilgiu ir ją suvokia objektyvaus pasaulio pavidalais, taip prarasdamas egzistencinę idealybę. Estetiko etinis indiferentiškumas plėtojasi anapus sociumo moralės reliatyvumo, situacinio bei utilitarinio konformizmo. Autoritarinė susvetimėjusios visuomenės moralė neturi nieko bendra su etine būtimi.
Straipsnyje analizuojami neokantizmo (ypač P. Natorpo) ir N. Hartmanno pažinimo teorijų skirtumai. Neokantininkai, kaip ir I. Kantas, manė, kad filosofijos uždavinys – teikti visų pripažintus ...mokslinius sprendimus, atskleidžiančius jų galimybių sąlygas, taip parodant gamtos mokslų metodologijos svarbumą. Neokantininkai mažiau dėmesio skyrė mąstymo ir tikrovės, subjekto ir objekto santykio pažinime problemoms, jie net subjekto pojūčių nelaikė savarankiškais pažinimo faktoriais, teigdami, kad pojūčiai tik dėl pažinimo įgyja tam tikrą prasmę. Šias problemas dalinai koregavo N. Hartmannas savo ontologijoje, gnoseologijoje, formaliojoje logikoje. Jo filosofijoje sprendimai apie pasaulį labiau priklausomi nuo objektų turinio negu nuo sąmonės formų, o subjektas atspindi reiškinių vienybę. Sąmonė – tai sritis, kurioje ir dėl kurios yra kuriamas ir suprantamas kultūros turinys. Subjektas dėl savo subjektyvumo, apibrėžtumo vardan, kuria ir suvokia kultūros vertybes. Neokantizmas savaip sąlygojo kritinės ontologijos atsiradimą, ruošė dirvą naujoms mokslo teorijoms, kurių tikslas – gnoseologijos (bei ontologijos) atsisakymas.
Vienas žymiausių XX a. religijos filosofų Paulis Tillichas savo sisteminėje teologijoje kritikuoja Kanto nustatytą transcendentalinį horizontą (pažinimo ribas). Kita vertus, konstruodamas tikrovės ...sampratą, jis pasinaudoja Kanto kategorine analize bei metafizikos kritika. Taigi Tillicho požiūris į Kanto epistemologiją yra polemiškas ir reikalauja gilesnės analizės. Kaip ir Kantas, Tillichas kelia klausimą, ką reiškia egzistuoti ir kaip ši egzistencija susijusi su Dievu. Nors Kanto transcendentalinė dialektika pagrindžia negalimybę įrodyti Dievą intelektinėmis operacijomis, protas gali mąstyti ultimatyvią tikrovę. Abiejų filosofų pagrindinė problema tampa proto taikymas anapus jo teorinės kompetencijos.
Straipsnyje analizuojami antikos filosofų Parmenido ir Herakleito požiūriai į tikrovę, kurie interpretuojami kaip simbolinio mąstymo destrukcijos rezultatas. Pats bandymas racionaliai suvokti tikrovę ...(tai, kas yra) implikavo pažįstančiojo psichinio turinio – simbolio – skilimą. Atsakymas į fundamentalų klausimą, kas yra tikrovė, tapo daugiareikšmis: simbolis, psichinė realybė skilo į tai, ką jaučiame, tai, ką mąstome, ką išsakome, t. y. į laikinį daiktą, jį įvardijantį žodį ir to žodžio turinį. Herakleitas išreiškia veiklųjį pasaulio dinamizmo santykį su pačiu savimi, jo realumą ir esmę – aktyvumą. Amžinas tekėjimas, amžinas nesantaikos liepsnojimas yra harmonijos, kaip pasaulinio dinamizmo išraiškos, šaltinis. Harmonija yra visuotinės kovos pasekmė. Parmenido sistemoje pagrindinis klausimas, kaip ir Herakleitui, yra pasaulio prieštaringumo problema. Jam pirmiausia kyla tapsmo galimybės klausimas. Šis esaties pažinimo kelias yra nemąstomas, bevardis. Esinys, kurio neįformina žodžio kuriantysis pradas, netenkąs savo galios laiko dinamizme, Parmenidui praranda būties pilnatvę.
Straipsnyje analizuojamos Romano Bytauto filosofinės (ontologinės, gnoseologinės ir etinės) pažiūros. Jo ontologinė koncepcija postulavo dvasią kaip būties pagrindą. Teigdamas apie imanentinį ...pirminių Visatos elementų bei viso pasaulio dvasingumą (protingumą), R. Bytautas siekė iš psichofiziniu paralelizmu grįsto dualizmo pereiti į panteizmą, kuriame idealizmas gali visiškai susiderinti su materializmu. Pažinimo teorijoje jis laikėsi introspekcionistinių pozicijų: pasaulio pažinimo ir supratimo pradžia yra mūsų psichikos gyvenimas, nes žmogaus dvasinė esmė yra visumos dvasingumo apraiška, mikrokosmas, talpinąs savyje pačią būties esmę. R. Bytautas kategoriškai neigė dorovės ir religijos ryšio būtinumą, teigė, kad iš ateistinių įsitikinimų bei materialistinės pasaulėžiūros jokiu būdu neišplaukiąs amoralizmas. Kultūrosofinius ir socialinius klausimus sprendė taip pat iš savo ontologinių pozicijų – tautos egzistenciniu pagrindu laikė jos dvasinę kūrybą, o svarbiausiu tos kūrybos subjektu – aktyvios dvasinės saviraiškos siekiančią asmenybę. Pripažindamas, kad klasinę visuomenės struktūrą nulemia ekonominiai santykiai, R. Bytautas postulavo tos struktūros tikslingumą.
Straipsnyje nagrinėjama tradicinės ontologijos humanizacija M. Heideggerio filosofijoje. Autorius teigia, kad svarbus faktorius, sąlygojęs M. Heideggerio filosofijos antropologinę kryptį, buvo nerami ...Europos visuomeninė situacija, vis labiau ryškėjantys žmogaus susvetimėjimo bei nuasmenėjimo simptomai. Jo manymu, visa Europos filosofija nuo Platono ik F. Nietzschės pasirodė pamiršusi būties problemą, ją iškraipiusi, būties analizę pakeitusi esamybės analize. Nagrinėjama M. Heideggerio Dasein samprata: tai specifinė žmogaus esmė, jo atvirumas sau ir pasauliui, arba tiesiog egzistencija. Aprašoma žmogiškosios būties egzistencinė analitika, kuri yra žmogiškosios būties aiškinimas, remiantis jos modusais – egzistencialais. Glaustai aptariami rūpesčio, buvimo pasaulyje, parankumo, sambūvio, projekto, globos, baimės, kaltės, sąžinės, ryžto egzistencialai, mirties, neautentiškos egzistencijos (das Man) sampratos. Nuasmenintasis, arba netikrasis, žmogaus buvimo pasaulyje būdas – tai individų niveliacija ir susvetimėjimas. M. Heideggerio fundamentinė, arba žmogiškoji, ontologija yra individo moralinio-psichologinio apsisprendimo filosofinė teorija, kurioje fenomenologiškai aprašomas žmogaus buvimas pasaulyje.
PDF
