Ontologija nogometne igre Akrap, Ante
Crkva u svijetu,
10/2018, Letnik:
53, Številka:
3
Journal Article
Odprti dostop
Ovaj rad obrađuje igru i nogomet kao filozofski problem. Svrha je čitanje nogometne igre ontološkim ključem. U prvome dijelu govori
se o igri kao fenomenu ljudskoga postojanja koji je sastavni dio ...ontološke strukture čovjeka, jedna od temeljnih odrednica koje ga definiraju, forma u kojoj život živi samoga sebe. Filozofija se od svojih samih početaka bavila igrom kao specifičnom ljudskom djelatnošću neodvojivom od ljudskoga bivstvovanja. Tu svakako spadaju igre loptom te stoga u drugome dijelu i donosimo kratak povijesni presjek i razvoj igre s posebnim naglaskom na nogomet. Premda se nogomet promatra kao globalni fenom koji je sam po sebi razumljiv, sagledan u svojoj dubljoj analizi otvara mnoga pitanja koja su plod različitih pristupa i gledanja na jedan jedinstveni događaj; stoga je treći dio ovoga rada posvećen ontološkoj strukturi nogometa, njezinim ključnim
svojstvima, zanimljivosti, neizvjesnosti i pristupačnosti svima, koje ga guraju na vrh popularnosti svih sportova i čine najvažnijom sporednom stvari na svijetu. U ovom dijelu ontologija nam služi pri opisivanju i razumijevanju same nogometne igre, koja je postala metaforom našega života.
Straipsnyje aptariami nihilizmo problemos formulavimo XX a. filosofijoje ypatumai. Remiamasi prielaida, kad nihilizmo fenomeno aprašymas susiduria su paties nihilizmo termino „ išplėtimo“ problema – ...nihilizmo istorijos tapatumo Niekio „istorijai“ problema. Keliamas klausimas, ar ieškant nihilizmo fenomeno manifestacijų ir jo esmiškųjų „bruožų“ nihilizmą privalu traktuoti kaip susijusį su Niekiu. Šis nihilizmo problemos ontologinio įšaknytumo klausimas svarstomas analizuojant garsiąją E. Jüngerio ir M. Heideggerio polemiką nihilizmo klausimu. Parodoma, jog E. Jüngeris nihilizmą aprašo kaip totalų pasaulio technizavimą ir paties pasaulio redukciją, o Heideggeris dekonstruoja Jüngerio nihilizmo aprašymą, nihilizmo ir jo manifestacijos – šiuolaikinės technikos- svarstymą išvesdamas į ontologinę perspektyvą.
Straipsnyje analizuojamos Romano Bytauto filosofinės (ontologinės, gnoseologinės ir etinės) pažiūros. Jo ontologinė koncepcija postulavo dvasią kaip būties pagrindą. Teigdamas apie imanentinį ...pirminių Visatos elementų bei viso pasaulio dvasingumą (protingumą), R. Bytautas siekė iš psichofiziniu paralelizmu grįsto dualizmo pereiti į panteizmą, kuriame idealizmas gali visiškai susiderinti su materializmu. Pažinimo teorijoje jis laikėsi introspekcionistinių pozicijų: pasaulio pažinimo ir supratimo pradžia yra mūsų psichikos gyvenimas, nes žmogaus dvasinė esmė yra visumos dvasingumo apraiška, mikrokosmas, talpinąs savyje pačią būties esmę. R. Bytautas kategoriškai neigė dorovės ir religijos ryšio būtinumą, teigė, kad iš ateistinių įsitikinimų bei materialistinės pasaulėžiūros jokiu būdu neišplaukiąs amoralizmas. Kultūrosofinius ir socialinius klausimus sprendė taip pat iš savo ontologinių pozicijų – tautos egzistenciniu pagrindu laikė jos dvasinę kūrybą, o svarbiausiu tos kūrybos subjektu – aktyvios dvasinės saviraiškos siekiančią asmenybę. Pripažindamas, kad klasinę visuomenės struktūrą nulemia ekonominiai santykiai, R. Bytautas postulavo tos struktūros tikslingumą.
Straipsnyje analizuojami neokantizmo (ypač P. Natorpo) ir N. Hartmanno pažinimo teorijų skirtumai. Neokantininkai, kaip ir I. Kantas, manė, kad filosofijos uždavinys – teikti visų pripažintus ...mokslinius sprendimus, atskleidžiančius jų galimybių sąlygas, taip parodant gamtos mokslų metodologijos svarbumą. Neokantininkai mažiau dėmesio skyrė mąstymo ir tikrovės, subjekto ir objekto santykio pažinime problemoms, jie net subjekto pojūčių nelaikė savarankiškais pažinimo faktoriais, teigdami, kad pojūčiai tik dėl pažinimo įgyja tam tikrą prasmę. Šias problemas dalinai koregavo N. Hartmannas savo ontologijoje, gnoseologijoje, formaliojoje logikoje. Jo filosofijoje sprendimai apie pasaulį labiau priklausomi nuo objektų turinio negu nuo sąmonės formų, o subjektas atspindi reiškinių vienybę. Sąmonė – tai sritis, kurioje ir dėl kurios yra kuriamas ir suprantamas kultūros turinys. Subjektas dėl savo subjektyvumo, apibrėžtumo vardan, kuria ir suvokia kultūros vertybes. Neokantizmas savaip sąlygojo kritinės ontologijos atsiradimą, ruošė dirvą naujoms mokslo teorijoms, kurių tikslas – gnoseologijos (bei ontologijos) atsisakymas.
Straipsnyje nagrinėjama tradicinės ontologijos humanizacija M. Heideggerio filosofijoje. Autorius teigia, kad svarbus faktorius, sąlygojęs M. Heideggerio filosofijos antropologinę kryptį, buvo nerami ...Europos visuomeninė situacija, vis labiau ryškėjantys žmogaus susvetimėjimo bei nuasmenėjimo simptomai. Jo manymu, visa Europos filosofija nuo Platono ik F. Nietzschės pasirodė pamiršusi būties problemą, ją iškraipiusi, būties analizę pakeitusi esamybės analize. Nagrinėjama M. Heideggerio Dasein samprata: tai specifinė žmogaus esmė, jo atvirumas sau ir pasauliui, arba tiesiog egzistencija. Aprašoma žmogiškosios būties egzistencinė analitika, kuri yra žmogiškosios būties aiškinimas, remiantis jos modusais – egzistencialais. Glaustai aptariami rūpesčio, buvimo pasaulyje, parankumo, sambūvio, projekto, globos, baimės, kaltės, sąžinės, ryžto egzistencialai, mirties, neautentiškos egzistencijos (das Man) sampratos. Nuasmenintasis, arba netikrasis, žmogaus buvimo pasaulyje būdas – tai individų niveliacija ir susvetimėjimas. M. Heideggerio fundamentinė, arba žmogiškoji, ontologija yra individo moralinio-psichologinio apsisprendimo filosofinė teorija, kurioje fenomenologiškai aprašomas žmogaus buvimas pasaulyje.
Straipsnyje nagrinėjama krikščionių filosofo ir teologo P. Tillicho pamatinė ontologinė struktūra, arba subjekto ir objekto santykis. Analizuojamos teologo racionalios priemonės, arba sąvokų poros: ...subjekto ir objekto, tiesos ir melo, būties ir nieko. Aptariamos iracionalios struktūros (religinio jausmo, apreiškimo ir simbolio), kurios turėjo suvienyti subjektą ir objektą. Straipsnyje remiamasi P. Tillicho veikalo „Sisteminė teologija“ pirmu tomu. Mąstytojas daugiausia dėmesio skyrė iracionalioms struktūroms – šventumui, ekstazei, stebuklui ir meilei, kurie vertintini ne kaip paradoksas, o kaip perkėlimas. Perkėlimo funkciją turi ir apreiškimas, kuris reiškia nuolatinį vyksmą, jis reiškiasi: apreiškimas vyko (Kristus), vyksta (mūsų suvokimas) ir vyks (Apokalipsė). Tai perkeliantis (ne paradoksalus) veiksmas, vykstantis pro šalį. Apreiškimas kartu yra ir simbolis, kuris turi ontologinį parametrą. Skirtingai nuo sąvokos, simbolis nesiekia paaiškinti, greičiau perkelti, kai perkėlimo objektas nėra aiškus, todėl tiesos kriterijus čia beprasmis. Simbolyje susikerta dieviškoji ir žmogiškoji būtis.
Straipsnio antrojoje dalyje nagrinėjama negatyviojo mąstymo samprata H. Marcuses filosofijoje. Šį mąstymą filosofas laikė naujojo racionalumo sukūrimo parengiamąja sąlyga. Negatyvusis mąstymas nėra ...turiningas, tai normatyvinė sąvoka, rodanti, kokia turėtų tapti filosofija: ji pateisina savo egzistenciją tik tada, kai neigia dominuojantį gyvenimo bei pažinimo būdą. Šis mąstymas neigia betarpiškai duoto reiškinio protingumą ir teisingumą, visą represyvinę gamtos ir visuomenės organizavimo sistemą, atsiradusią „viešpatavimo logoso“ pagrindu. Filosofijos sąvokos turi būti apvalytos nuo represyvinio racionalumo liekanų, t. y. turi tapti abstrakčios. Naujojo racionalumo struktūrą H. Marcuse laiko mokslinio-techninio logoso, grynojo objektyvumo, paviršutiniškojo pasaulėžiūrinio fenomenalizmo ir ontologinio indiferentiškumo objektui priešybe. Ontologinio dėmesio pasauliui atgaivinimas yra sąlyga etiniam būties vertinimui atsirasti. Savo turiniu naujasis racionalumas yra vienas iš daugelio vadinamosios naujosios ontologijos variantų. Straipsnyje pateikiama naujojo racionalumo koncepcijos marksistinė kritika, atskleidžiamas visos H. Marcuses socialinės filosofinės doktrinos utopinis pobūdis.
Straipsnyje nagrinėjama vertybės samprata lenkų fenomenologo R. Ingardeno ontologijoje. Jis skyrė tris ontologinio tyrimo aspektus, kurie leidžia atskleisti būties prigimtį: materialųjį, formalųjį ir ...egzistencinį. Materija yra kokybinis būties apibrėžtumas, kurios pagrindas yra forma, kuri neturi jokio kokybinio apibrėžtumo. R. Ingardenas konstatuoja, kad vertybės forma skiriasi nuo realaus individualaus objekto formos, nes vertybė savybių subjektu būti negali, kadangi ji egzistuoja nesavarankiškai, priklauso nuo savo nešėjo – „vertingo“ objekto. Vertybės egzistavimo forma priklauso nuo šio nešėjo egzistavimo formos, pvz., poelgio moralinė vertybė atsiranda kartu su pačiu poelgiu. Išryškinami specifiniai vertybės momentai – jų vertybiškumas ir privalomumas. Šie momentai nepriklauso nei vertybės formai, nei materijai, nei egzistavimo būdui. Jie modifikuoja vertybės ontologinę struktūrą visais aspektais, nors patys negali būti nusakomi kuriuo nors iš jų. R. Ingardeno aprašyta vertybių sfera yra savotiška individualios sąmonės vertybinės orientacijos hipostazė.
Straipsnyje nagrinėjama vienumo problema Platono ir I. Kanto filosofijoje. Graikų filosofų nurodytieji elementai (vanduo, ugnis, oras, žemė, apeironas ir t. t.) buvo suprantami kaip pasaulio ...substancinės vienybės pagrindas ir išreiškė pasaulio vienumo principą. Platono ontologijoje pagrindinė būties substancija yra visybė, kurios neįmanoma tiesiogiai apibrėžti, nes ji yra virš bet kokios būties, virš egzistavimo. Visybė yra būties pagrindas ir etiškai suprantama kaip gėris. Aptariamos vienumo sampratos Naujųjų laikų filosofijoje. Autorius teigia, kad vienybės ir daugybės dialektikos problematika I. Kantui yra jutimiškumo ir intelekto ryšio problema. Su vienybe betarpiškai siejamas tik mąstymas. Transcendentalioji sintezė remiama vienybe, kuri tokiu būdu tampa ir pojūčio pagrindu. I. Kantas neigė mąstymo sugebėjimą intelektualiai stebėti, nes antropologizuotas gnoseologinis subjektas tokios savybės neturi, todėl I. Kantas priverstas pajungti jutimiškumo formas mąstymui. Toks priklausomumo variantas suprastinas kaip filosofo bandymas racionalizuoti jutimiškumą. Idėjos, mąstymo savybė būti materialumo, jutimiškumo pirmavaizdžiu sieja Platono ir I. Kanto transcendentalizmą.
Straipsnyje, remiantis M. Heideggerio, J.-P. Sartre’o, M. Merleau-Ponty koncepcijų analize, siekiama atskleisti transcendentalinio metodo ir ontologinių intuicijų sintezės realizavimo prielaidas, ...pagrindines idėjas bei programinius tikslus. Egzistencinis mąstymas analizuoja tas pagrindines žmogiškosios realybės struktūras, kurios dalyvauja konstituojant kokio nors esinio prasmę. E. Husserlis atsisakė konstruktyvaus transcendentalizmo idėjos ir pavertė sąmonę natūraliu, būtinu bei universaliu bet kokios daiktinės prasmės funkcionalumo fonu. Pohuserliškojoje fenomenologijoje iš esmės atsisakoma suprasti subjekto konstitutyvinę veiklą žmogiškojo subjektyvumo imanentinės analizės pagrindu, egzistenciniame mąstyme atsiranda hermeneutikos motyvai. Šio mąstymo rūpestis kyla iš intencionalinio dialogo ir žmogaus perceptibilumo vidinio ryšio refleksijos. Sielos perceptibilumas yra jos ontologinio funkcionalumo natūralus fonas, specifiškai žmogiškojo atvirumo būčiai forma. Būties klausimas iš esmės sutampa su šio perceptibilumo adekvataus išreiškimo būdo pasirinkimo klausimu.
PDF