This article is concerned with contemporary theories of epistemological uncertainty and their ramifications for our moral lives, and more specifically with how this uncertainty undermines the possibilities for conceiving of, and finding assurance in, humanistic morality. First, the uncertainties brought into knowledge by poststructuralism and Luhmann’s theory of observation are examined, particularly as they relate to the issue of reconciling the double moment of morality as an at once subjective and social phenomena. Next, Habermas’s important and influential work in this area is taken as exemplifying the limits of humanistic morality; it is argued that despite his interest and importance, Habermas’s work cannot support the weight of its own moral orientation, and that this is a direct consequence of the humanist structure of his thought, which cannot be reconciled with the paradoxical nature of the relationship between the subject and the social. Finally, some possibilities for maintaining humanism’s moral orientations through uncertainty are offered, primarily through the preservation of paradox, the acceptance of partiality, and the acknowledgement of the definitively incomplete nature of moral experience. Straipsnyje svarstoma, kaip epistemologinis neužtikrintumas, persmelkiantis mūsų dorovinį gyvenimą, užkardo galimybę suprasti humanistinę dorovę ir atrasti joje pasitikėjimo garantą. Pirmiausia analizuojama, kaip neužtikrintumo problema nušviečiama poststruktūralizmo ir Niklaso Luhmanno stebėjimo teorijose ir kaip ji sprendžiama atsižvelgiant į dvilypę dorovės – kaip subjektyvaus ir kaip socialinio fenomeno – prigimtį. Vėliau pasitelkiami Jürgeno Habermaso darbai, iliustruojantys humanistinės dorovės ribotumą.Straipsnyje teigiama, kad, nepaisant Habermaso ketinimų ir pateikiamų argumentų svarbos, jo svarstymai visgi negali pagrįsti jo asmeninės moralinės pozicijos. Taip nutinka dėl jo minčiai būdingos humanistinio mąstymo struktūros, neleidžiančios išnarplioti paradoksalaus subjekto ir socialumo santykio problemos. Straipsnio pabaigoje siūlomi keli sprendiniai, kurie, nesant užtikrintumo, įgalintų humanizmo dorovinę nuostatą. Tai galima padaryti tik pripažįstant paradoksalią dorovės prigimtį, kuri neredukuojama tik į vieną ar kitą dėmenį ir atsiskleidžia tik kaip netobula patirtis, kuriai visada bus būdingas šališkumas.