Straipsnis skirtas komunistinių visuomenių (tokių, kurių santvarka buvo mėginimo įgyvendinti utopinę K. Marxo komunizmo idėją, padarinys) makrosociologinės klasifikacijos problemai, kuri vadinama „Andropovo klausimu“. Ji iškyla, atmetus tų pačių visuomenių, kaip „socialistinių“, autodeskripciją. Skiriamos eminės ir etinės jų klasifikacijos. Pirmąsias reprezentuoja kritinės marksistinės komunizmo analizės, kuriose šis reiškinys kvalifikuojamas kaip „deformuotas socializmas“ arba „valstybinis kapitalizmas“. Etinę komunizmo analizės perspektyvą reprezentuoja nemarksistinės komunizmo teorijos, kurias straipsnyje siūloma klasifikuoti priklausomai nuo palyginimo strategijos, kuri pasirenkama sąvokų daryboje ir aiškinime. Komunizmo kaip totalitarizmo teorijoje jis laikomas modernybės patologija; pabrėžiamas beprecedentinis jo pobūdis, vieninteliu palyginamu atveju laikant nacistinę Vokietiją. Komunizmo kaip kelio į modernybę teorijose ieškoma panašumų su „normalių„ modernių visuomenių socialine tikrove, komunizmą laikant neišbaigtu modernybės variantu. Komunizmo kaip neotradicionalizmo teorijose geriausiu jo veidrodžiu laikoma tradicinių visuomenių bei „trečiojo pasaulio“ šalių, kuriose modernizacija žlugo, socialinė tikrovė.