Straipsnyje nagrinėjama vienumo problema Platono ir I. Kanto filosofijoje. Graikų filosofų nurodytieji elementai (vanduo, ugnis, oras, žemė, apeironas ir t. t.) buvo suprantami kaip pasaulio substancinės vienybės pagrindas ir išreiškė pasaulio vienumo principą. Platono ontologijoje pagrindinė būties substancija yra visybė, kurios neįmanoma tiesiogiai apibrėžti, nes ji yra virš bet kokios būties, virš egzistavimo. Visybė yra būties pagrindas ir etiškai suprantama kaip gėris. Aptariamos vienumo sampratos Naujųjų laikų filosofijoje. Autorius teigia, kad vienybės ir daugybės dialektikos problematika I. Kantui yra jutimiškumo ir intelekto ryšio problema. Su vienybe betarpiškai siejamas tik mąstymas. Transcendentalioji sintezė remiama vienybe, kuri tokiu būdu tampa ir pojūčio pagrindu. I. Kantas neigė mąstymo sugebėjimą intelektualiai stebėti, nes antropologizuotas gnoseologinis subjektas tokios savybės neturi, todėl I. Kantas priverstas pajungti jutimiškumo formas mąstymui. Toks priklausomumo variantas suprastinas kaip filosofo bandymas racionalizuoti jutimiškumą. Idėjos, mąstymo savybė būti materialumo, jutimiškumo pirmavaizdžiu sieja Platono ir I. Kanto transcendentalizmą.