Pasauliniame kontekste XX a. antrosios pusės statybinis palikimas vis plačiau įtraukiamas į paveldosaugininkų akiratį. Tačiau procesas susiduria su įvairialypėmis tiek materialaus, tiek nematerialaus pobūdžio kliūtimis. Straipsnyje siekiama apžvelgti ir įvertinti šią problematiką Lietuvoje. Nuo nepriklausomybės atkūrimo prabėgus keliems dešimtmečiams, jau galime daryti išvadas, kad šalia įprastų XX a. architektūros įpaveldinimo problemų, postsovietiniame kontekste išryškėja ir kai kurie specifiniai aspektai: negatyvus visuomenės požiūris į šio palikimo materialiąją vertę bei asociacijos su okupacijos laikotarpiu. Tekste keliama prielaida, kad kuo stipresni materialaus pobūdžio prieštaravimai, tuo aktyvesnė paveldo specialistų pozicija turi būti išreikšta nematerialiųjų aspektų - istorinių, kultūrinių, socialinių ir panašių verčių - atžvilgiu.