Straipsnyje analizuojamas F. Nietzsche’s požiūris į klasikinio mąstymo paradigmą. Remiantis Nietzsche’s „valios siekti galios“ teorija, numatančia tik genealoginį, tipologinį ir simptomologinį pasaulio supratimą, siekiama parodyti, kad klasikinio mąstymo prigimtis yra ne racionali loginė, bet metaforiška. Todėl racionali klasikinio mąstymo raiška Nietzsche’s „galios“ filosofijoje atsiveria tik kaip niekada nepašalinamo pirmapradžio metaforiškumo liekana, kaip metaforiškumo suakmenėjimas ar neteisėta užmarštis ir kaip tik todėl racionalus klasikinis mąstymas Nietzsche‘s požiūriu ir negali apeliuoti į jokią universalią Tiesą, į jokį universalųjį pasaulio pažinimą, kylantį iš kokio nors vieno metafizinio pradžios taško. Straipsnyje siekiama parodyti, kokiomis sąmonės architektūrinėmis metaforomis Nietzche aprašė klasikinį mąstymą ir kokia šio mąstymo simptomatika nagrinėjant jį iš „valios siekti galios“ interpretatyviųjų ir metaforinių pozicijų.