Straipsnyje analizuojama alternatyvi išsilaisvinimo politikos samprata remiantis Aristotelio ir Karlo Marxo idėjų analize. Teigiama, kad ši samprata turi būti siejama su specifine tikėjimo, esminės veikimo ir orientavimosi pasaulyje funkcijos, samprata, padedančia kritiškai žvelgti į dominuojančias ideologijas ir deformuotas politinės galios institucijas. Aristotelio zoon politikon koncepcija yra pakartotinai interpretuojama kaip žmogiškai būčiai esminė intersubjektyvi kooperacija. Straipsnyje analizuojama ontologinė kooperacijos samprata aptariant tris svarbiausius jos komponentus: asimetriją/simetriją, tikslinamą ir įprasminimo/prasmės struktūras. Išskleidus šias sąvokas tampa įmanoma filosofinė neoliberalaus kapitalizmo kritika. Tariant, kad kapitalizmas yra grįstas pelno maksimizavimo institucionalizavimu, prasmingo darbo/veiklos pajungimu abstrakčiam kapitalui, privačios gamybos priemonių nuosavybę turinčiųjų gamybos proceso visiška kontrole ir daugialypių žmogiškų santykių suprekinimu, kapitalo cirkuliacijai būdinga logika yra iracionali, vertinant intersubjektyvios kooperacijos požiūriu. Straipsnio pabaigoje pateikiama glausta ekonominės demokratijos samprata.